Edgaras savo veidaknygėje turėjo porą šimtų draugų, bet per gimtadienį visada kažkodėl likdavo vienas. Šio gimtadienio rytą jis prisiminė mokyklos laikus, klasės seniūnę Aušrinę, kurią jie vadindavo Arkliuku su skrybėlaite: plonos ilgos, tvirtai rudu kaspinu surištos kasos buvo labai panašios į vadeles; mokytoją, kurią sunku buvo prikalbinti vykti į iškylas, nes ji buvo įsitikinusi, jog iškyla su tokiais judriais auklėtiniais – tiesiausias kelias į kalėjimą.
Bet nuo išvykos į Nidą ji išsisukti negalėjo, nes mokyklos direktorius kiekvienais metais užsakydavo autobusą gerai besimokantiems vaikams. Edgaras nebuvo mokslo pirmūnas, bet lankė bent kelis būrelius, mokėjo įtikti mokytojoms ir jos buvo jam palankios.
Tą išvyką auklėtoja turbūt prisiminė ilgokai. Judriam Edgarui nusibodo vorele keliauti visų ekskursijų takais, buvo karšta ,nors ir ankstyvo pavasario diena, todėl smegenys sunkiai suvokė ekskursijų vadovo pasakojimą. Jis Išgirdo, kaip auklėtoja tėvų komiteto moteriškei aiškino, kad dar likę aplankyti tik Tomo Mano namelį ir miškeliu visi eisią į pajūrį. Edgaras pastebėjo paviljoną ant kalvelės ir ėmė įkalbinėti Aušrinę sprukti iš rikiuotės ir bėgti nusipirkti limonado.
Aušrinė sutiko. Paviljone prie prekystalio žmonių nebuvo daug, bet kiekvienas naujai atėjęs elgėsi taip, tarsi vaikai būtų nematomi. Todėl jie užtruko ilgokai. Abu nutarė, kad kopti į Uošvės kalną neverta, nes visi kiti jau tikriausiai skuba į pajūrį. Praeivio paklausė, kokiu miško takeliu greičiausiai patekti į pajūrį ir drąsiai nužingsniavo prie jūros. Tas miškelis nedidelis, tačiau jo keliukai turi savybę kiekvieną kartą išvesti kitur – prie nepažįstamos vilos ar į kokią laukymę su miško sodinukais.
Galvoji grįždamas iš pajūrio, išeiti prie buvusios estrados – išeini prie senosios bažnyčios ar patenki į mokyklos kiemą. Jiedu išėjo į didžiulę smilgų pievą, pasuko atgal atsidūrė prie Kuvertų kapų. Tada kažkokia ekskursija juos gerokai išsigandusius nuvedė į pajūrį ir atidavė gelbėtojams. Bėda ta, kad auklėtoja su kitais vaikais blaškėsi po Skruzdynės gatvę ir nebėjo į pajūrį. Paklydusioms avelėms su būriu susitikti padėjo solidus policininkas.
Auklėtoja lengviau atsiduso, kai prapuoleniai vėl pateko po jos sparnu. Bet ūgtelėję paaugliai, vos ne visą dieną klajojo dviese. Todėl auklėtoją vėl suėmė nerimas. Ji nusivedė Aušrinę toliau nuo visų, po pokalbio ant jos veiduko liko ašarų žymės ir ji visa sulaukėjusi pribėgo ir spyrė Edgarui. Šis atidavė jai savo likusį limonadą, prižadėjo kitais metais kreida nutepti palangę prieš auklėtojos pamoką, tik tada Arkliukas su skrybėlaite nurimo.
Gražūs tie mokykliniai metai, kai juos prisimename po gero dešimtmečio. Edgaras pagalvojo, jog jam teko pakeliauti po Lietuvą, bet Nidos jo gyvenime po mokyklos daugiau nebuvo. Tomo Mano namelis taip ir liko neaplankytas. Todėl jis nutarė ištaisyti klaidą. Vos išlipęs iš autobuso jis pamatė Nidą visai kitokią, kaip vaikystėje. Tada jis jo akys stengėsi pamatyti, kur galėtų įsigyti saldumynų. Ne akimis, o širdimi pajuto tai už ką gamtininkas Aleksanderis Humboldtas žavėjosi Nida, Tomo Mano žodžiai pasakyti pranešime Miunchene Rotary klubo nariams, atrodė tarsi išplaukę iš jo paties – Edgaro sąmonės, tik neradę tinkamų kodų: „Šiandien aš su džiaugsmu galvoju apie vasarojimą Nidoje kitais metais.
Savotišką charakterį turi šis žemės ruožas – regis, niekam nepataikauja, neglosto akies, taigi jis net nėra gražus ta prasme, jei grožį suprasime kaip draugiškumą ir švelnumą. Tačiau Kuršių nerijos grožis gali širdį pavergti.
Edgaras vienas keliavo kopų takais, bet nejautė vienatvės, priešingai, vien tik pagalvojęs, kad tektų ateiti čia su draugija, pajuto, kad ji jį trikdytų. Nebent tai būtų. Jis visai nenorėtų, kad kažkieno akys pastebėtų jį užplūdusią sentimentalumo bangą. Nida nuginkluoja šiuolaikinį racionalų, šaltą, po praktiškumo šarvais jausmus slepiantį žmogų. Atveria jo sielą amžinajam grožiui, kurio ilgisi net labiausiai tai slepiantis ir neigiantis asmuo.
– Kažin, kur dabar Aušrinė?- pamanė jis,- Mūsų žvilgsniai tikriausiai bylotų tą patį. Ji mėgo piešti. Gal ji pasakytų, kad norėtų pasigėrėti Itališku Nidos peizažu. Jis panoro atsidurti vėl toje pamiškėje, kurioje jis kažkada pasijuto drąsus .Arkliuko su skrybėlaite vadovas. Kitais mokslo metais jos nebesutiko ir pažado neįvykdė. Mergaitę tėvai perkėlė į kitą saugesnę, patikimesnę mokyklą, gal toliau nuo jo blogos įtakos.
Tiesa, jis juk skolingas dėmesio Tomo Mano nameliui.
Iki autobuso išvykimo dar buvo laiko. Pamariu Edgaras nužingsniavo Uošvės kalno link. Iš buvusios girininkijos sodybos kilo dūmelis, matyt, rūkė ungurius. Girininko šeimyna mėgo bendrauti, susieiti prie nedidukės rūkyklos vaišintis unguriais, apie kuriuos vietiniai žmonės sakydavo – „čia tokių sliekų, kaip pardavimui, šeimininkas nerūko“ . Jis užlipo mediniais laiptais ant kalvos, perėjo buvusios girininkijos kiemą ir plačiu ekskursijų keliu pasuko link Tomo Mano namelio, pasiryžęs apžiūrėti muziejaus nuotraukas, faksimiles, eksponuojamus raštus. Bet likimas nusprendė kitaip ir vėl Tomas Manas liko be Edgaro dėmesio, nes jis pamatė ant suoliuko sėdinčią jauną moterį, vilkinčią laisvu vasarišku apdaru, su šiaudine skrybėlaite, bet kažko trūko. Taip, trūko plonų ilgų kasų…
Ji ar ne ji?- spėliojo artėdamas prie jos. Pušų šakomis kažkur nuskubėjo voveraitė. Ji pažvelgė į rudauodegę, tuo momentu pastebėjo ir jį. Pažino.
Edgarai, sveikas,- šūktelėjo, lyg ir nebūtų praėję tiek metų.
Sveika,- santūriau atsakė jis. Ketinau pasigrožėti Nidos Itališkuoju peizažu.
Tada eime, čia yra tokia aikštelė, kurią įrengė ar ne kažkokį filmą filmavusi grupė. Iš ten toli gali apžvelgti kalvos pušis, panašias į pinijas, marių pakrantę, Bulvikio ragą, mėgstu žiūrėti, kaip po vandeniu raketa.
Jis paėmė ją už rankos, kurią ji Edgarui ištiesė nuoširdžiai, kaip vaikas.
– Šiandien mano gimtadienis ir likimas atsiuntė dovaną.
Taip, bet tik gimtadienio dovaną.
Jiedu abu žvelgė į mėlyną vasaros dangų, atsispindintį mariose. Dėl to, kad jie žvalgėsi kartu, mėlynumas atrodė dar mėlynesnis, o pušų žaluma dar ryškesnė. Vėjas bandė nuplėšti jos skrybėlaitę, ji kovojo su tuo nenuorama, šypsodamasi. Bet Edgaras, stebėdamas jos judesius, akimis tyrinėdamas petukus, veidą, pažvelgęs į akis pajuto, kad šiai elegantiškai moteriai trūksta šilumos, dėmesio, laimės.
Aš norėčiau tave pagrobti,- pasakė jis.
Aš norėčiau būti pagrobta, bet labiau norėčiau puodelio kavos. Užteks žvalgytis po dailininkų pamėgtą Nidos Italiją.
Bet aš tave tikrai norėčiau pagrobti.
Tada neverta eiti ieškoti kavos. Pakeliui pagrobsi, o policininkas taip, kaip tą kartą – vėl sugrąžins.
Neatiduosiu.
Jie gėrė kavą, mažoje kavinukėje iš mažų puodelių, jos rūbo mėlis kavinės prieblandoje atrodė kažkoks fantastiškai žavingas. Bet kažkur ant Parnidžio kopos saulės laikrodis kartu su visa savo brolija skaičiavo laiką.
– Nemėgstu sulaukti paskutinio autobuso. Man metas. Norėčiau užsirašyti tavo telefono numerį. Negali prapulti Nidos rūkuose,- iš užkerėto pasaulio į realybę grįžo jis.
– Aš palydėsiu tave iki autobuso,- atsakė ji, bet apie telefoną nutylėjo.
Kai autobusas pajudėjo, pro langą stebėdamas tolstančią moterį, jis pamanė, į kurią Tomo Mano romano ar apsakymo moterį ji panaši. Gal į Lotą,- nusprendė.
Mindaugas Jonušas
