Lietus nebuvo šaltas – dar ankstyvas ruduo. Bet, kai stovi kryžkelėje ir atkakliai mojuoji pravažiuojantiems automobiliams ta rudens dovana nėra džiugi. Pagaliau sustojo mikro autobusiukas ir paėmė mus du autobuso nesulaukusius keleivius. Autobusas, kursavęs daugybę metų liovėsi važinėjęs, o stotelėse prie mažų gyvenviečių autobusų tvarkaraščio nebūna. Mano pakeleivis vyko į miestelį į parduotuvę produkto, kurio jo kompanijai pritrūko.
— Tai va, brolau, girdėjau rašai istorijas, girdėtas autobuse. Nebeilgai rašysi. Autobusų vis mažiau keliuose. Vieniems jų nereikia, nes nuseno ir tupinėja apie namus, kiti turi mašinas. O dėl kelių, gyventi nemokėjusiųjų, automobilio neįsigijusiųjų niekas autobuso negainios. Gražus pasaulis darosi, jei visas būrys važiuoja veža, o kaip bus su valgymu – jei kaime nebebus tiek žmonių, kad vežti maistą apsimokėtų – turės taupiai žolę graužti. Sako, žolė – sveika, – ėmė dėstyti parduotuvėn keliaujantis vyrukas.
— Užsisakys internetu, – įsijungė į pokalbį vairuotojas.
— Dėl vieno dviejų kurjerio niekas negainios. Nėra normalios paklausos, nebus ir pasiūlos, – atšovė šnekusis pakeleivis.
Su vairuotoju nuo kelionės pradžios važiavusi moteriškė susidomėjo vaikino kalba ir pati nutarė žodį tarti:
— Vajetau, ar esi būryje ar dviese ar vienas taip pat jauti alkį, skausmą, tau prireikia muilo, naujų rūbų, sunku bristi per pusnis.
— Taip tai taip, – filosofavo vyrukas,- Suprask ,moteriške, neapsimoka.Buvau jūreivis. Po pusmetį išbūdavome jūroje. Laivo gydytojas duodavo vitaminų, kad stogas nenučiuožtų. Žmogus negali ištisus mėnesius vis tokį pat vaizdą matyti, gyventi be pramogų, be švenčių. Piktas darosi. Ar tie kaimo namukai su tvoromis nepanašūs į laivus jūrose nuo rudens iki pavasario? Jauni žmonės valgyti, vaistų, muilo nuveža. Bet ne visi supranta senus tėvus į miestelio šventę nuvežti. Nupirkčiau savo bobutei elektrinę važiuoklę, bet esu bedarbis ir iš jos penkis eurus alui pasiskolinau.
Optimizmu nespindintis pakeleivis išlipo prie krautuvėlės, moteriškė užsnūdo. Aš išsiėmiau žurnalą, kuriame rašė, jog nuotaiką gerina spalvų įvairovė. Pažvelgiau pro langą: klevas nuraudęs, beržas pradėjęs gelsti, kiemuose geltonavo žieminių bulvių žiedai, margavo jurginai, kardeliai, šilokai… Žydi sau ir neskaičiuoja kelioms akims žydėti.
Mindaugas Jonušas