Važiavau iš Klaipėdos į sodus. Autobuse buvo karšta tvanku. Aš sėdėjau prie lango. Šalia manęs sėdėjo žilagalvis vyriškis. Pro langą pamačiau link stotelės bėgančią moteriškę. Bėgti jai trukdė nemažas krepšys. Spėliojau – suspės į autobusą ar ne. Nebūtų suspėjusi, bet vairuotojas buvo geranoriškas palaukė. Ji ieškodama laisvos vietos, staiga pastebėjo šalia manęs sėdintį senolį.
Labas, Edmundai, – pasisveikino.
Mano senolis sujudo sukruto, pašoko nuo kėdės.
Aurelija, tu? – pasiteiravo.
— Dievaži, paseno karta, kuri stebina savo vardais,- pamaniau,- Dar prieš dešimtmetį jaunos merginos buvo Aurelijos, Sonatos, Penelopės, Gitanos, o moteriškės Stasės, Bronės, Elytės. O dabar močiutė Afroditė ant kelių laiko sauskelnėtą Magdaleną.
Senoliai atsisėdo kartu ir ėmė gyvai kalbėti:
— Bjauri buvai, Aurelija – skundikė.
— O tu pripaišei širdžių į mano fizikos užrašus. Turėjau perrašyti visą sąsiuvinį.
Buvau dėdės laidotuvėse. Įsivaizduok, pasirodo, palaidojo visai netoli mokytojos Enigmos kapo.
Nebėra dabar smetoninių inteligentų,- atsiduso moteriškė.
Klasiokai, – pamaniau, – Pažvelgiau į žilas jų galvas ir tas klasiokai susiliejo su suvokimu – marsiečiai. Nesiklausiau jų jaunatviškų kalbų. Mėgstu tvarką ir laiko pajautimą.
— Atsirado, mat, mokinukai,- stebėjausi. Užsnūdau. Pabudau, kai autobusas krestelėjo ir sustojo. Senuką pasitiko būrys triukšmingų atžalų.
Moteris vėl atsisėdo šalia manęs. Pastebėjau, kad norėtų pradėti pokalbį. Artėjo mano stotelė. Bendrakeleivė buvo nepažįstama. Jos laiko ir savęs laike suvokimas man atrodė keistas. Nenorėjau kokiu nors neatsargiu sakiniu paskatinti gal būt dvasiškai sergančios būtybės fantazijas. Tylėjau, žiūrėjau pro langą.Bet ji vis tiek pradėjo šnektą.
— Nebėra smetoniškų žmonių. Tokios mokytojos, kaip mano mokytoja Enigma ir tu neturėsi, gal ir tavo anūkai dar neturės. Inteligentui išugdyti kelių kartų ir kelių šimtmečių reikia. Buvo jau po Velykų, kai pabėgo anglų kalbos mokytoja. Jos dažnai keitėsi.
Anglų kalbos mokytojų darbą tikrino vedėja chemijos mokytoja, kurią lydėdavo jos šešėlis kita anglų kalbos mokytoja. Taigi, naujokė gaudavo dvigubą tikrinimo porciją ir dingdavo. Tada atėjo mokytoja Enigma. Tikra inteligentė, nebejauna, bet elegantiška, nedidukė. Mums mokiniams sakė jūs. Ji nesijuokė tik šypsojosi, labai tyliai uždarydavo duris. Skaitėme poeziją, mokytoja visa panirdavo į kūrinį.
Pasakodavo apie Londoną, Paryžių, Atėnus, Prahą ar Krokuvą, kur ji dar prieš karą nuvykdavo su tėvu. Jos akyse buvo kažkokia jaunystės kibirkštėlė.Pamenu, mokėmės rašyti laišką. Edmundui nepatiko, kad laiškas prasidėjo žodžiu dear, o pabaigoje „nekantriai laukiu laiško, nuoširdžiai Jūsų“.
Nei aš ten laukiu, nei rašau nuoširdžiai. Nemokykit meluoti,- bambėjo jis.
— Edmundas buvo šiurkštus su visais, bet nuo manęs nusirašinėdavo namų darbus, todėl nesišaipė. Aš laukiau, kada per šokių vakarą mane pakvies šokti, nekvietė, bet nujautė, jog laukiu. Nujautė, nes pripaišė fizikos sąsiuvinį. Į bėdą pakliuvau dėl kito sąsiuvinio. Mokytoja Enigma pastebėjo, jog Edmundas nusirašinėja nuo mano matematikos sąsiuvinio. Sąsiuvinius paėmė. Trimestro pabaigoje galėjau gauti anglų kalbos ir matematikos dvejetus. Nutvėrę nusirašinėjant, mokytojai nesigailėdavo.
Pavarčiusi sąsiuvinius, mokytoja priėjo prie mano suolo ir tyliai ištarė:
— Pasilik. Pakalbėsim.
Aš pyktelėjau. Buvo skaudu, kad baus mane, o atrodė, kad Edmundas išlips sausas iš vandens. Parašėme tuos užduotus laiškus, sudėjome mokytojai ant stalo. Laukiau skambučio dairydamasi pro langą, kad negalvočiau apie tai, kad laukia bausmė. Pagaliau nuskambėjo skambutis. Visi kulvirsčiomis išlėkė iš klasės. Likau aš ir mokytoja.
Ateik, pasiimk sąsiuvinius,- paliepė mokytoja.
Priėjau prie mokytojos stalo, paėmiau sąsiuvinius. Ištariau daugybę kartų mokykliniais metais „kartojamus atsiprašau, daugiau nedarysiu“. Enigma nusišypsojo. Vadinu ją vardu, nes ji buvo tą dieną kažkokia pasikeitusi, be oficialumo, akyse pastebėjau linksmas kibirkštėles.
Pažvelk, kaip nuostabiai pražydo jazminų krūmas. Vakar jo niekas nepastebėjo, o šiandien retas kuris praeina abejingai. Tavęs dar laukia tas jausmas, kai pajunti savo sužydėjimą kito akyse. Nuostabus jausmas.
Vos nepaklausiau, ar jūs buvote jauna. Bet ji atspėjo ir ėmė pasakoti:
Buvau tokio amžiaus, kaip tu. Ir metas buvo toks, kaip dabar. Su tėčiu, mėgėju keliauti, viešėjome jo draugo dvare netoli Londono. Dvaro pastatas buvo gana kuklus.
Bet jį supo nuostabus parkas. Savo vardadienio proga tėtės draugas dalino labdarą, atvėrė parką aplinkiniams gyventojams. Ant pakylos grojo gaisrininkų dūdų orkestras. Šeimininko duktė surado man šokiams tinkamų rūbų. Jaučiausi, kaip tikra karalaitė. Tik tėtė griežtai įsakė – apsirenk tautiniais rūbais. Šokių aikštelėje jaučiausi keistai.
Pravažiavau savo stotelę. O moteris tęsė pasakojimą apie savo mokytoją.
O kas buvo toliai? – paklausiau mokytojos. Ji atsakė:
Vaikinas, čekas, studijuojantis žurnalistiką pakvietė mane pašokti. Ir aš pasijutau … Sunku nupasakoti tą jausmą. Matyt šiąnakt tai pajuto jazminų krūmas, prieš išskleisdamas žiedus.
Jis jums pasipiršo?
Prasidėjo okupacija, tremtis, karas.
Taip ir nesusitikote?
Prieš mėnesį mirė mano tėtis. Daug keliavusio žmogaus laidotuvėse dalyvavo žurnalistų iš įvairių šalių. Vienas buvo čekas. Aš pasiteiravau, ar jis nepažįsta… Žurnalistas pažadėjo pasidomėti. Netikėjau, kad tai rimtas pažadas. Bet štai gavau laišką.
Palinkėjau mokytojai sėkmės ir išbėgau iš klasės. Parėjau namo. Namiškiai klausėsi žinių. Diktorius kalbėjo apie neramumus Čekoslovakijoje.
Moteris įkvėpė oro. Truputį patylėjo. Paskui kažką sumurmėjo apie likimo išdaigas ir nutilo.
Ar Edmundas pakvietė pašokti per išleistuves? – pasiteiravau.
Ne, – atsakė ji.
Autobusas sustojo paskutinėje stotelėje. Manęs laukė daugiau, kaip aštuoni kilometrai iki gyvenvietės, kur gyvena teta, pas kurią nutariau sulaukti ryto. Padėjau moteriškei iškelti ryšulius. Tik staiga pamačiau geltoną taksi automobilį. Jis sustojo ir iš jo išlipo… Edmundas. Aš savo kelionę baigiau taksi.
