Pavargusio veido Kulinarijos skyriaus pardavėja ant prekystalio padėjo užrašą: Pigios bandelės iki 12.30. Penketą bandelių pati įsidėjo į savo lininį krepšį. Buvo ankstyvas rytas, pirkėjų nebuvo. Pasirodžiusi valytoja nušluostė skuduru porą prie lango pastatytų stalų. Paskui panašia, tik truputį tamsiau pilka labai šlapia šluoste plačiais mostais ėmė plauti grindis. Klientas pasirodė dar grindims neišdžiūvus. Visada taip: klientai nujaučia, kada geriausias laikas grindims pripėduoti. Bet, matyt, valytoja buvo optimistė iš prigimties, kad skardžiu balsu pranešė pardavėjai:
– Sėkminga diena bus, pirmas klientas – vyriškis. Pardavėja nieko neatsakė.
Po kelių minučių pasirodė ir moteris. Gerokai vyresnė už ilgšį pirmąjį klientą. Pardavėja pamanė, kad jie nepažįstami. Jis neatsistojo, nepatraukė kėdės, kad jai būtų patogiau atsisėsti. Moters, akivaizdu, niekas niekada nepratino prie dėmesingo elgesio. Kėdę atitraukė pati , sunkiai šleptelėjo, bet lengviau atsiduso, atsisėdusi.
– Miau,- jai pasakė ilgšis.
– Pažįstami, – pamanė pardavėja, bet, kokia tai pažintis? – Jei būtų močiutė ar teta tas „miau” ją nustebintų…
Truputį atgavusi kvapą moteriškė priėjo prie prekystalio, paprašė keturių bandelių, po dvi skirtingose lėkštėse, vieną juodos kavos, kitą su pienu. Nevikriai nešiojo pirkinius nuo prekystalio ant stalo. Ilgšis kalbėjo telefonu. Telefoną padėjo į šalį tik tada, kai viskas buvo sunešta.
– Kaži ar sulauksiu dienos, kai mane pakviesi į kavinę, kur nebus keptos žuvies, kiaulienos odelių ir pastovėjusių mišrainių kvapo? – pasiteiravo moteris.
– Po dviejų savaičių nupirksiu kiekvienam po kepsnį ir tau didžiulę porciją ledų su riešutais.
– Riešutai jau pavėlavo.
– Turiu gerą naujieną. Buvau susitikime su politiku, netoli namų esančiame kultūros centre. Niekas jokių klausimų neklausė. Tik aš paklausiau. Jis patenkintas vis kartojo „geras klausimas”. Pastebėjo mane. Nespės praeiti nė poros savaičių – tikriausiai gausiu žinutę. Dabar skaitau knygą „Sėkmės spinduliai“
– To autoriaus, kuris pavargo pardavinėdamas sėkmę ir… išėjo iš šio pasaulio?
– Nežinau. Autoriaus nepamenu.
– Šiaip ar taip mudu esame ypatingi. Tiesa, taip gera būtų būti tokiais, kaip visi. Bet bent galime pasigirti, kad specialiai mums parašė taisykles ir pakabino virš mano darbo stalo: Su palydinčiais asmenimis tarnybiniais plotais, prieš darbo pradžią nevaikščioti. Klientai aptarnaujami tik be viršutinių rūbų.
– Aš nupiešiau tą vaizdą – ir klientai, ir aptarnaujantis personalas visi be viršutinių rūbų. Netyčia piešinį palikau rūbinėje. Patekau į nemalonę. Nors pasijuokėme. Kai tavęs nebeliko, niekas nebe įleidžia nė minutes anksčiau į tavo įstaigą, nors lytų akmenimis. Todėl aš ten ir nebeeinu. Eidavau todėl, kad tai buvo įstaiga, kur sulijęs žmogus įleidžiamas anksčiau.
– Išmokys europietiško punktualumo.
– Punktualumas gerai. Tik tas autobusas labai anksti atvyksta iš priemiesčio į miestą, o lietus punktualumo neišmano.
– Pasakok, kokia antroji naujiena. Jei tave lankytų tik geros naujienos ir jų nelydėtų blogosios… Mes kartu kavos negertume.
– Baigiau krovėjo karjerą. Ten mano rėksnei vadybininkei rūpėjo ne darbas, bet kaip suluošinti krovėją… Nutariau būti alkanas, bet ne luošas.
– Šit kaip?
– Tai jau taip.
– Kai pasijusi taip, kaip karjerą baigęs krovėjas, vėl paskambink. Graudžiai pasijuoksime ir pasijusime geriau. Nepykstu, kad kavinėje būdamas su manimi užmiršti etiketą. Kai patenki į žeminamųjų sąrašą, smagu susirasti kažką, ką gali pažeminti.
– Aš taip elgiuosi su saviškiais žmonėmis. Tik nežinau, kodėl įrašiau tave į saviškių sąrašą. Miau ir tiek.
– Ne į visus „kodėl“ įmanoma atsakyti…
Tada prie jų priėjo valytoja ir pasiteiravo, ar galėtų nurinkti indus. Jie išgirdo – metas palikti kavinę. Taip pasibaigė kukli jų pramoga.