Jų istorija buvo labai šiuolaikiška. Su savo mergina Lilija Andrius susipažino internetu. Plepėjo su ja apie šį bei tą. Kai ji pasiteiravo, kuo jis dirba – Andrius pamelavo: pasisakė esąs prekių žinovas. Nenorėjo sakyti, jog yra prekybos salės darbininkas. Taip gražiai pasakodavo jai, apie būsimą paaukštinimą, kabinetą, jo baldus, jog net ir pats patikėdavo. Lilija pasisakė esanti kinoziterapeutė.
Andriui kilo įtarimas, kad – virtuali. Skaipu ji jam čiulbėjo, kurjerių, užsakymų priėmėjų, paštininkių šneka: „mūsų viršininkas priduoda didelę reikšmę aprangai“, „vakar pristatė naują darbuotoją. Tokia fifa, vansi.“ Ta šneka taip įkrito jam į širdį, kad jis trečią pažinties savaitę susiruošė į aštuonių valandų kelionę per Lietuvą pas savo leliją. Andrius nekantravo, o autobusas lyg tyčia jį erzino vis sustodamas nuošalių gyvenviečių stotelėse. Rodės, kad keliui nebus galo.
Andrių žavėjo jos karališka laikysena, net tono griežtumas – „mėgstu, kad, vansi, pažįstami laikytųsi mano taisyklių“ Jis pajusdavo begalinį norą apkabinti tą pikčiurną, kad ji suvoktų, jog jis stipresnis, kad ji ne karingoji amazonė, o globojama ir lepinama gėlė. Andrius norėjo susitikti su ja, ji delsė.
Jie dažnai pykdavosi. Lilija kaip įmanydama stengėsi paversti jį tobulu, bet tai žeidė jo orumą. Ji reikalavo daug laisvės, kažkodėl jai labai svarbios buvo draugės. Lilija pažadėdavo susitikti ir po valandėlės pranešdavo, kad pakeitė nuomonę, kartais vietoj jos „vansi“ išgirsdavo metalinį balsą, pranešantį, kad telefonas išjungtas. Visą savaitę planuodavo, kur ją pakviesti, o penktadienį paaiškėdavo, kad žemė apsivers, jei ji nenueis į buvusios klasės draugės vardadienį. Kai telefonas atsigaudavo, Andrius imdavo energingai jai skambinti, apipildavo žinutėmis. O štai dabar, Lilijai nepranešęs, vyko jos nustebinti. Kelionei atrodė tokia ilga, bet pagaliau vairuotojas įspėja, kad jau jo stotelė, o kelios moteriškės su dideliais krepšiais, smalsiai jį nužiūrinėdamos, viena kitą pertraukdamos, aiškino, kaip surasti sodybą.
Sodybos kieme jį pasitiko kokių aštuonių metų mergaitė – maža Lilės kopija ir du judrūs nykštukai.
Tete, ką atnešei?- be didelių įžangų paklausė arčiau stovintis nykštukas.
Tai, kad aš…
Tai tu Senis šaltis. Aš moku du eilėraščius, reikia dviejų dovanų.
Aš moku tlis,- antras nykštukas parodė, kad yra pasirengęs karštai ginčytis, ir reikalauti dovanų.
Psichai – dabar vasara,- paprotino juos vyresnėlė.
Tada būk Rasos tėtė. Ji vyresnė, jai visko daugiau reikia. Jos tėtis užsienyje,- išmintingai nusprendė antrasis nykštukas.
Savaitgaliais pas mus tėvų dienos. Močiutė verda barščius ir bandeles su mėsa kepa.
Vaikinui sunku buvo suvokti tai, ką pamatė ir išgirdo, bet bėgti, kiek kojos įkerta buvo vėlu. Truputį sumišusi jo link ėjo Lilija. Tokia ji jam pasirodė moteriškesnė ir žavesnė.
Eime vidun. Kol pietūs išvirs jaunimas „žiedą dalins“. Močiutė nori, kad viskas sodyboje būtų taip, kaip jos jaunystėje. Tuoj su visais supažindinsiu.
Eidamas susipažinti su sodybos jaunimu, Andrius tarsi įlindo į Itakę grįžusio Odisėjo kailį. Su didžiuliu malonumu būtų įtempęs lanką ir paleidęs pluoštą – taip, pluoštą strėlių. Jį pasodino tarp Roko tėtės ir jo panelės Albinos. Kai žaidimas visiems pabodo, juos pakvietė prie stalo. Dabar jis sėdėjo tarp Lilės ir Albinos. Lilė dažnai pašokdavo ir vis kažko lėkdavo į virtuvę. Jis bandė užmegzti pokalbį su Albina. Pasiteiravo, kaip ji sutaria su Roko tėte. Atsakymas buvo trumpas ir aiškus:
Gerti geria, bet nesimuša,- nurodė idealaus svajonių jaunikio bruožus mergina.
Tado tėvas nebuvo toks taikus. Nors ant stalo nebuvo vaiko ir vaikų gynėjų akims nereikalingų skysčių, jis atrodė gerokai sušilęs ir šnairu žvilgsniu žiūrėjo į naujoką įprastoje bendrijoje.
Andrius pasiteiravo Albinos, ar dažnai tie tėvai drumsčia ramybę. Albina skėstelėjo rankomis ir ėmė berte berti žodžius:
Tikri lakišiai. Nei patys ėda, nei pasitraukia, nei gyvenimą susitvarkyti leidžia. Manai, kad tie vaikai jiems rūpi. Už alimentus prasiskolinę. Socialinė dar juos pakursto. Ir kodėl, užuot apsaugoję nuo tokių kibių tėvų, pedagogai, psichologai – mokyti ir protingi žmonės per televizorių įtikinėja, kad reikia murdytis tokiame liūne. Įsivaizduokime sudegusią mokyklą, savaitgaliais atvažiuojantį mokytoją ir bendruomenę choru giedančią- viskas gerai, mokytojas lanko mokinius.
Koks čia gali būti lankymas? Jei mokai mokink, augini – augink. Nesugebi – dink ir neatimk vilties susitvarkyti gyvenimo. Plepu su tavim, reikia maniškį žiūrėti, kad per daug neprisisiurbtų. Gal išeik į kiemą, pažiūrėk, ką mažiai veikia. Per tuos lankymus ir bėda gali atsitikti.
Lilija su vaikais buvo kieme. Priėjau. Nežinojau, kaip pradėti pokalbį.
Ji aplenkė mane:
Su Albina smagiai flirtuoji. Ko ji tau pripasakojo? Vansi, man vis tiek. Daugiau nebe atvažiuosi. Sauliaus, mano brolio, mašinoje bonkų netrūksta. Laikas nuo laiko jie prie mašinos nusliūkina. Gali prie tavęs kabinėtis pradėti. Tėvukas nuveš iki miestelio. Spėsi į paskutinį autobusą. Parvažiavęs parašyk. Smagu buvo. Plepėjau, kaip tikra panelė. Tu su manimi, vansi, kaip su tikra panele…
Kas trečias žodis vis rimtą draugystę minėjai. Pražuvo rimta draugystė apleistame sandėlyje, pakeliui iš mokyklos. Aš į šokių būrelį, vansi. Julius į chorą, vansi. Į autobusą nespėdavome… Tą popietę labai lijo. Juliaus motina, vansi, jį į užsienį išgrūdo mokytis. Bus, o gal ir yra mokytas… Aleksas vesti žadėjo. Nusibodo bobutėms ant liežuvių vis būti. Paskui norėjau atkeršyti Aleksui. Tada, kai pametė.
Kęstas pasipynė. Tai, kaip su rimta draugyste? Nesakyk nieko. Tik pasiskaipinkim vakarais. Gerai. Tuoj pašauksiu tėvuką. Jei Kęstas mane sumuš – negalės artintis prie mano namų. Bus vienu mažiau. Dabar ji atrodė tokia gležnutė, prislėgta tokios sunkios naštos. Norėjau griebti ir išvežti ją, kuo toliau nuo tos sodybos. Bet su mašinos raktais atėjo tėvukas, sėdome į mašiną. Aš džiaugiausi ištrūkęs iš to chaoso, bet, mintyse ir širdyje buvo tiek daug „vansi,“ kupino nuoskaudos, nevilties ir beviltiško slogučio. Ir kodėl aš ištraukiau ją iš virtualios erdvės? Mūsų skaipinimasis jau bus atmieštas veidmainyste. Pasaka artėja prie pabaigos. Jau atvertos uždraustos durys.
