Snūduriuodamas autobuse išgirdau posakį „kaip avis į skerdyklą“. Mano pakeleiviui atrodė, kad gyvūnai laimingesni už žmones todėl, kad jiems neduota numatyti nei pavojaus, nei buvimo po saule pabaigos.
Šiame pasaulyje daug ko neduota, bet sočiai duota baimės. Sunku įsivaizduoti, kaip gyvūnas suvokia, mato, jaučia pasaulį, bet baimės jausmo jam duota sočiai. Štai sodyboje atsiranda šuo. Jis uždaromas į voljerą, kaip liepia taisyklės ir paliekamas vienas. Jis vargšas nežino, kas su juo vyksta, kodėl vyksta, ar tai pavojinga. Šuo protestuoja lojimu ir į erdves veržiasi jo balsas kupinas nerimo, nuoskaudos, bejėgiško pykčio.
Sutikime, kad gyvūno pojūčiai aštresni negu žmogaus. Štai ir ta laimingoji avis, vežama į skerdyklą mato, jaučia, užuodžia daugybę pasikeitimų ir visi tie pojūčiai susilieja į vieną – baimę. Nė vienai aviai niekas nepapasakos istorijos, kad kartais likimas dovanoja laimingą pabaigą. Ji mato bauginantį vyksmą ir negali pasiprašyti raminamųjų.
Gyvuliai moka būti dėkingi tam, kuris juos maitina. Bet baimė nurodo per arti šeimininko neprisileisti, o jei „mylimas“ šeimininkas nepakankamai stipriai pririša – gyvulys sugeba nutrūkti ir bėgti, bėgti tolyn nuo baimių.
Vaikas yra mažas žmogus. Kasdien jis išmokomas, kas leidžiama, neleidžiama, saugu, pavojinga. Jis ne kokia avis, kurią baimė lanko per pojūčius ir refleksus. Jis turi susikūręs pasaulėvaizdį. Tamsa –nežinia baisu. Namai, tėtis mama saugu. Tėtis, mama baudžia – nemalonu, skauda, Rėki, vydamas tolyn tai, kas negera, bet ne tėtį ir mamą. Štai į namus ateina… Ir tada paaiškėja, kad tėtis ir mama – nesaugu. Gali maldauti išsigandusiu žvilgsniu:
-Jūs stiprūs apginkite.
Bet jie taip pat dairosi išsigandusiu žvilgsniu. O tu vaike tampi laimingąja avele. Išeini į nežinią, kurią perprasti tu per mažas. Nežinia tęsis ne vienerius metus ir tu nuo baimės išsekęs lauksi, o kas rytoj.?
