Autobusu turėjau nukeliauti daugiau, kaip penkiasdešimt kilometrų iki naujos darbo vietos miestelio prekybos centre. Nesu devyndarbis, daug laiko praleidžiu prie kompiuterio, skambinėdamas pažįstamiems ar ganydamas debesis, žiūrėdamas pro langą. Kelionė autobusu menkai tesiskyrė nuo mano kasdienybės, bet suvokimas, kad esi ne namie, negalėtum daryti, ko panorėjęs, savotiškai veikė, paaštrino nuobodulio jausmą. Norėdamas jį įveikti, ėmiau dairytis. Kitoje autobuso keleivių vietų eilėje pamačiau kontrastingą porelę. Kokių šešerių metų anūkas ar proanūkis sėdėjo šalia septintą dešimtį įpusėjusios moteriškės.
Senele, kodėl tėvai prižada, kad būsime kartu, o neištesi. Ar jie melagiai?
Juos slegia nematoma kupra, kurios reikia nusikratyti.
Kodėl jie nenusikrato?
Vaikystėje neskaitė Oskaro Vaildo knygutės „Laimingasis princas ir kitos pasakos“. Ten aprašyta draugystė, kurios reikia drąsiai ir ryžtingai atsikratyti, – toliau ji tęsė pasakojimą ne tiek vaikui, kiek sau – jį veikė ne žodžiai, o žmogaus, kuris būna nuolat šalia, įprastas, jaukus balsas,- Be draugystės, be žmonių negera gyventi, ypač jauniems žmonėms. Bet… ateina į tavo gyvenimą žmonės ir ima tave šokdinti. O, kol suvoki, kad jie tokie yra ir bus, iš tavęs pavagia daugybę laiko. Darže sunku išravėti varpučius, žliūges, asiūklius. Gyvenime sunku neužkibti ant kabliuko žmonėms, kurie gyvena tarsi po gaubtu. Po tuo gaubtu vos telpa meilė sau, savo laikui, savo mašinai, savo kilimui.
Žinau, vaike, kad nei tu, nei aš nelaukiame tetos Vilmantės skambučio. Ji atima laiką, kurį mes turėtume praleisti kartu – tavo mama, tėtė, aš ir tu,- neliepsiu vaike tau niekam nesakyti, ką dabar pasakiau. Tegu bus taip, kaip būna. Neišgirs, kad nėra smagu, kai laikas iškeliauja iš tavo namų – niekas nevadins irzlia senele, išgirs – gal nušvis galvoje ir supras, jog saiko jausmas – pati nuostabiausia žmogaus savybė. Šį vakarą mudu vyksime į niekur, žiūrėsime į gatvių žibintus, gražias vitrinas, prabėgančią katę kad tu, vaike, užmirštum, jog mudviem vėl laiko būti kartu su šeima neliko.
Tavo tėtei negaliu pasiūlyti tokios kelionės ir jis visą vakarą pyks dėl žlugusio laisvadienio. Žmonės turi padėti vieni kitiems, bet negali gyventi už kitus, dirbti jų darbus ir nuolat pridengti tuos, kurie įsipareigojo tai, ko nesugeba. Mama šiandien rašo: „projekto tikslai – tobulinti kultūrą, pasaulį, dvasinį gyvenimą… Vilmantė manikiūrine dilde krapštinėja nagus ir nelabai domisi, kas rašoma. Ji ateis visa švytinti, jei projektą patvirtins ir pasakys, jog ne tuo žmogumi pasitikėjo, jei nepasiseks.
Senele, gal Kalėdų senelis padovanos dažnai skambinančiai tetai akinius ir ji praregės.
Taip, taip, tikriausiai, praregės.
Autobusas sustojo stotyje, keleiviai išsivaikščiojo. Aš pagalvojau apie tai, kiek vadybininkų įtikinėja šeimos mamas ir tėvus dirbti viršvalandžius, neretai, užmiršdami tas valandas atlyginimų dieną, kiek žmonių skriausdami save ir savo artimuosius moka duoklę savo šeimos laiku už vaikystės ar mokyklinę draugystę.
Mindaugas Jonušas