Anksti pavasarį jų, ožių, buvo visas būrys. Didysis ožys su įmantriai raitytų ragų karūna piktas ir paniuręs leido dienas pririštas prie gardo atskirame tvarte, jo bijojo visa šeima, dvi ožkytės su mažais ožkiukais kramsnojo šieną kitame tvarte. Būtybė, kuri atnešdavo skanių traiškytų grūdų ir po riekelę duonos buvo laukiama, bet baisoka ir ožkos jautė nejaukumą, kai ji artėdavo. Be to būtybė elgėsi kvailai: sugalvodavo nemalonių dalykų – priviliodavo su duonos rieke morka ar kopūsto lapu ir atimdavo mažųjų ožiukų pieną. Vidurdienį išvesdavo į lauką, bet kažkodėl lauke bandos didžiuosius pririšdavo grandine. O juk akivaizdu, kad ožiams daug maloniau lakstyti laisviems.
Vasaros viduryje kepino saulė, žolė pasidarė šiurkšti ir menka. Banda ėmė nebesutarti. Bandos motina pešėsi su vyriausiąja dukra. Mažieji ožiukai pribėgdavo prie vienos ir kitos ožkos. Tos vydavo tolyn svetimuosius. Šmulius atstatęs beragę kaktą puolė raguotąjį tėvą. Kuo labiau augo, tuo labiau kovojo, kad būtybė suprastų, jog jis čia turi būti pats svarbiausias. Pykdavo, kraipydavo galvą, čepsėdavo, jei grūdus pirma nunešdavo ožkoms. Rudeniop atsitiko keistas dalykas.
Į kiemą atvažiavo burzgiantis tvartas. Ten grūdų būtybė suvedė beveik visą bandą, liko tik jis Šmulius ir Ragutė. Negalėjo visų ožkų išvežti. Kaime gyvulių mažėjo ir mažėjo. Jų banda liko vienintelė. Tvartai stovėjo be gyvulių kvapo. Tik iš jų tvarto sklido ožių kvapai.
Keistasis tvartas burgzdamas greitai pabėgo. Būtybė neįgavo proto – aplink žaliavo grūdais kvepiantys želmenys, o ji prie to skanumyno neleisdavo. Ji vesdavo Šmulių į tolimesnę pievą, perkeldavo iš nugraužtos vietos į kitą, tempdama už grandinės. Šmulius jautė, augant jėgas ir laukė tos dienos, kai įstengs nebepaklusti būtybei. Vakare juos suvesdavo į tvartus. Ragutę uždarydavo kitame tvarte. Buvo neramu, kad ir ji nepradingtų.
Užėjo lietingos dienos. Nuo vilnos niekaip nepavykdavo nukratyti vandens lašų. Žemė darėsi minkštesnė. Sužėlė žolė. Būtybė ateidavo Šmulio perketi labai pakvipusi nuostabiu Ragutės kvapu. Kartą toli pievoje Ragutė uždainavo. Daina vertė Šmulių šokinėti, čepsėti, nerimti, teikė jėgų. Jis užuodė jos kvapą girdėjo jos šnarėjimą, kaip ji geria vandenį, ritmingai kremta morkas – krum- krum – krum. Visa tai jį varė iš proto. Ožys išvartė kampe sustatytas lentas, apvertė kopėčias, sulankstė kibirą su vandeniu.
Ryte, kai Šmulių išvedė iš tvarto Ragutė bolavo toli pievoje. Jis buvo toks jos pasiilgęs, kad, nieko nelaukdamas, stipriai truktelėjo grandinę. Būtybė įsispyrė kojomis, čiupo grandinę abiem rankomis. Šmulius pasisuko, atsistojo ant priekinių kojų prieš pat savo priešę. Būtybė paleido iš rankų grandinę. Šmulius per kiemą, per dirvas nuskuodė pas Ragutę. Ragutė nustebo, išsigando.
Šmulius buvo beragis, Ragutės ragai gerokai užaugo per vasarą. Ji palenkė kaktą, atkišo pirmyn ragus. Šmulius priėmė iššūkį. Bakstelėjo berage kakta į raguotą ožkytės kaktą, pasirodė kraujas. Būtybė pašaukė šunį. Šuo įnirtingai lodamas krimto Ragutei ir Šmuliui į blauzdas. Šmulius grėsmingai atsisukdavo, palenkdavo kaktą, tarsi gąsdintų ragais, bet beragės kaktos šuo nebijojo. Būtybė sušuko, atbėgo daugiau žmonių. Ožka ir ožys buvo pririšti. Ragutė uždainavo liūdną, kupiną nevilties dainą, o Šmulius bėgiojo ratu aplink kuolą.
Jie mėgo tas donos riekes, kuriomis buvo lepinami, morkas kopūstus , buvo laimingi, bet atėjo metas, kai jie pasijuto belaisviais, kurie negali kur nori laigyti, būdami pririšti, nepabėga nuo lietaus, patys nesprendžia – būti kartu ar atskirai.
Per dieną Šmulius buvo ramus, nors Ragutės daina jaudino ir liūdino iki širdies gelmių. Vakare, pamatęs ateinančią būtybę jį ir Ragutę vesti į atskirus tvartus, nejuokais įniršo. Ji pirmiausia nuvedė Ragutę į tvartą. Nespėjo uždaryti durų, kai „ramusis“ Šmulius sukaupė jėgas, kurių pridėjo įniršis ir iš drėgnos žemės ištraukė kuolą. Lėkė pirmyn greitai, kai atbėgo Ragutė dar nebuvo uždarytos durys. Ožys grėsmingai atsistojo ant užpakalinių kojų. Būtybė plačiau atidarė duris, kad jos virstų užtvara tarp jos ir gyvulio. Ožys nėrė į tvartą. Jis pajuto savo jėgą, pasijuto bandos vadu. Būtybė dabar, jo supratimu, priklausė jo bandai. Triumfas nuvilnijo nuo smegenų iki praėjusį savaitgalį nukarpytų nagų. Durys užsidarė. Euforija tęsėsi. Šmulius stryktelėjo ant šieno ritinio, bandė nušokti į kitą pusę. Pavyko. Kakta porą kartų sudavė į ritinį. Tas sujudėjo. Ožys sumekeno, pajutęs, kad didelis svoris spaudžia prie sienos…
Kitą rytą ,atėjusi vesti ožių į lauką, tetulė Ancelė atidarė tvarto duris ir rankomis suplojo. Ožkelė rupšnojo šieną, o ožio tvarte nebuvo matyti. Ji pamosavo duonos rieke, bet ožys neatbėgo. Moteriai net karšta pasidarė. Ožys pabėgo, bet durys… Ji jas rado užsklęstas. Negalėjo ožys išbėgdamas jų vėl užsklęsti. Negeros mintys dūzgė, kaip avilyje.
O kas tada, jei išbėgs iš kiemo į kelią ir gerai nesibaigs nei pravažiuojančiai mašinai, nei Šmuliui. Kaimynė augina retos veislės rožes. O, jei tas pajodžarga užsimanys tokio pašaro. Viešpatie, kad tik nesugalvotų po kaimynų kiemus- palakstyti. Tetulė ožio ieškojo iki vėlaus vakaro.
Moteris dairėsi po kiemą, keliuku nuėjo iki gyvenvietės centro. Ožio nebuvo. Kieno teiravosi, niekas ožio nebuvo matęs laisvai keliaujant. Sugrįžo. Pasišildė. Vėl nuėjo tvarte pasidairyti. Pasidairė, pokyčių nebuvo. Prabėgo trumpa rudens diena. Per naktį nelakstysi. Nusiminusi tetulė turėjo paklausyti proto patarimo: Tamsoje gyvulio nerasi. Visą naktį ji vartėsi neužmigo, o jei ir užsnūsdavo sapnavo vilkus, svetimų gyvulių kailialupius, piktus sodybų šeimininkus, kurie nesigaili svetimo užklydusio gyvulio: katiną į durpyną, didesniam – smūgis per galvą.
Nerimo naktis buvo ilga, bet rytas turėjo išaušti ir išaušo. Moteriškė pravėrusi namo duris apsidairė su viltimi, kad pamatys obels šakas beragaujantį gražuolį Šmulį. Bet jo nebuvo. Perpus mažiau įsipylė traiškytų grūdų ir liūdna nuėjo į tvartą. Ją pasitiko tik ožkelė. Ožkelė paėdė grūdų, godžiai atsigėrė. Nelijo. Moteriškė prikabino prie antkaklio žiedo grandinę, išvedė ožkelę į orą iš tvankaus tvarto. Nežinia kodėl tvarto neskubėjo uždaryti, dar kartą apsidairė.
Staiga išgirdo, kad sukrebždėjo kažkas už šieno ritinio. Pakui lyg silpnai sumekeno. Moteriškė nutarė, kad jai pasigirdo, bet atidžiai apžiūrėjo tą pasienį ir pamatė ožio barzdelę. Tada perpjovė ritinio tinklą, su šake po pluoštą kėlė ir metė į kitą kampą šieną, kol galėjo įsitikinti, kad jis į tinklą neįsipainiojęs.
Pagaliau ritinis perpus sumažėjo ir jį pavyko nustumti. Ožys atsikėlė, godžiai gėrė paduotą vandenį, pamankštino nutirpusias kojas. Ancelė atnešė nelaimėliui tris riekes duonos. Nuglostė kuprą, snukį. Pastebėjo snukiu nubėgusias ašaras. Ožys vos atsitokėjo po bėdos sumekeno, kviesdamas ožką. Toji atsiliepė garsiai bliaudama. Tas bliovimas Šmuliui buvo gražiausia daina.
Mindaugas Jonušas
