Džepsis mėgo snūduriuoti ant savo kilimėlio prie krosnies, kol jo šeimininkė – senutė Vilhelmina klausėsi triukšmo ir žiūrėjo į šviesomis mirgančią dėžę. Prie dėžės garsų jis buvo pripratęs ir jie jam netrukdė. Bet, jei kieme pasirodydavo nemalonūs valkatos ir vagiliai ežiai, kiaunė, svetimi katinai, lapė su lapiukais, jis juos pajusdavo visu kūnu, nubusdavo vilko instinktai, susitelkdavo visos ląstelės, pasišiaušdavo plaukai, apimdavo nenumaldomas noras loti ir pulti.
Bet šeimininkė neatidarydavo durų ir liepdavo liautis.
Kai dėžė nusibosdavo šeimininkei ji ją išjungdavo, šiek tiek pažaisdavo su šuniu: mėtydavo kamuoliuką, o jis surasdavo ir atnešdavo. Paskui ji užsidarydavo savo kambaryje, o Džepsis likdavo šeimininkauti svetainėje, koridoriuje ir virtuvėje.Šeimininkė jo vieno nebeišleisdavo į kiemą. Kaltas jis Džepsis. Jo pavasarinis nuotykis.
Kažkokia daug stipresnė jėga nešte nešė jį per arimus į kaimyno kiemą. Buvo taip linksma, kad jis net išsivoliojo palaukėje kėpsančio mėšlo krūvoje. Bėgo ilgu kaimynų patvoriu, rado vietą, kur žemė buvo tinkama prakasti landai.
Šeimininkė laikydavo jį su pavadėliu, kad užėjus svetimam žmogui galėtų jį nutempti ir uždaryti kuriame nors kambaryje vieną. Keista ta šeimininkė. Kažkodėl neleisdavo jo artyn prie baime dvokiančių, mojuojančių rankomis ir akimis žaibus svaidančių ramybės drumstėjų. Juk toks malonumas tyliai prisėlinti, įspėti ( padorus šuo iššiepia dantis ir suurzgia), o tada amtelėti į blauzdą , parbėgti namo ir pasislėpti po sofa.
Lendant pro plyšį į kaimyno kiemą užkliuvo pavadėlis – gerai, kad nebuvo ankštai užsegtas. Taip ir liko patvoryje. Patvartėje jis išvydo gražuolę. Ji vizgino jam uodega. Jie lakstė po kiemą, nepiktai grūmėsi, šokinėjo. Ji šmurkštelėjo į erdvią būdą, Džepsis iš paskos. Susiglaudė, pro būdos angą iškišo galvas. Abu atrodė lyg jaukiame namelyje gyvenanti šeima.
Tik gražuolės šeimininkas pagriebė didžiulį metalinį strypą. Geriau to neprisiminti. Pabėgti Džepsis negalėjo, strypo smūgiai buvo tokie baisūs ir skaudūs. Kažin, ar būtų išlikęs gyvas, jei ne gražuolės šeimininkė, kuri Išgirdusi triukšmą, išėjo į kiemą. Kažką žmogiškai sulojo šeimininkui, jis atsigręžė į moterį, o Džepsis pasinaudojo akimirka ir nėrė tolyn. Bėgo per visokias dykras, nepaisydamas varnalėšų kibių.
Murzinas, be pavadėlio, pilnu kailiu kibių kambarinis dar prieš porą valandų buvęs išpraustas ir sušukuotas šuo su vilko – klajūno dvasia grįžo namo. Norėdamas pasigerinti šeimininkei, atnešė kamuoliuką. Nešdamas pastebėjo, jog jo vienintelis žaislas labai jau nušepęs: spalva nublukusi, spygliukai nusitrynę. Kvailas svečių šuo jį prakando ir kamuoliukas nustojo cypti. Keistoji šeimininkė įmetė Džepsį į vonią – nepadėjo nė kamuoliukas.
Be pavadėlio šuo nėra laikomas. Teko su šeimininkės žmoginiais šunimis ir šuniuku vykti į miestą pavadėlio. Džepsis mašinoje visada sėdėdavo ramiai tvarkingai. Bet šį kartą jis muistėsi, lipo nuo savo kėdės mašinoje buvo neramus. Ant jo pyko mažasis žmogus, jo tėtis ir mama.
Visiems grįžus namo, Džepsis neskubėjo lipti iš automobilio, nors visada iššokdavo pirmas.
Pyksta, kad išprausiau,- nutarė šeimininkė.
Atsargiai išlipo Džepsis iš automobilio, norėjo įsėlinti nepastebėtas į namus. Bet šeimininkės žmogiškoji šunė pastebėjo, kad jis dantyse įsikandęs nešėsi gražų, naują žmogiškojo šuniuko kamuoliuką. Jo nebarė, kamuoliuko neatėmė. Tik žmogiškasis šuniukas pasiskundė močiutei:
Begėdis šunelis, mano naująjį kamuoliuką pasičiupo, bet aš jam dovanoju. Tik kaip jam pasakyti?
Džepsis nucimpino į sodą. Atsigulė po senąja obelimi ir ėmė cypinti kamuoliuką. Garsas priminė grojimą. Buvo matyti, kad jam buvo labai smagu.
Močiutė padengė stalą kieme. Džepsiui padėjo dubenėlį su jo maistu po stalu. Šuo nesidomėjo dubenėliu.. Tik mėgino išgauti vis naujus ir naujus garsus. Kai visi Džepsio šeimininkės svečiai susėdo į mašiną, ruošdamiesi išvykti, Džepsis atnešė kamuoliuką prie mašinos, padėjo ir liūdnai sulojo. Taigi, Džepsis ne begėdis vagilis. Tiesa, jis labai norėjo pažaisti su gražiu kamuoliuku, bet nunešė grąžinti žmogiškajam šuniukui. Mažasis šuniukas paglostė Džepsį, pagyrė už sąžiningumą ir numetė kamuoliuką tolyn į kiemą. Šuo akimirksniu suprato, kad jam dovanojo riedantį ir cypiantį daiktą, linksmas tekinas nubėgo paskui jam patikusį žaislą. Žmonių šuniukui pamojavo uodega.
Mindaugas Jonušas
