Važiavau poilsiauti į Nidą. Pasirinkau nelabai gerą maršrutą, autobusas po kelis kartus stabtelėdavo kiekvienoje gyvenvietėje ir kelionė nuo Klaipėdos iki Nidos tęsėsi, kaip man atrodė, be galo ilgai. Bariau save už nekantrumą – juk atostogauju, ko ir kur noriu nuskubėti. Kažkokioje stotelėje įlipo pagyvenęs vyriškis, vietinis gyventojas. Autobuse sujudo kelios moteriškės:
Aloyzai ar susitaikei su senąja Antanina?- teiravosi smalsuolės. Gal skerstuvių gavai?
-Tegu Perkūnas tą jos aviną. Reikia, mat, kurorte avių. Vardą avinui sugalvojo. Nė vienas mano gyvulys vardo neturi, juk mėsai ir kailiui auga. Širdies draugas, vardu vadinamas, mat.
Žodis, po žodžio ir man pradėjo aiškėti neseniai įvykusi istorija. Po žiemos pievoje šalia avelės atsirado ėriukas. Avelė – pririšta, o avinukas laigė laisvas. Jis viską smalsiai apžiūrinėdavo – ir ropojančią skruzdėlę, ir dūzgiančią bitę ir varlę, ir ryškesnius vėdrynų, neužmirštuolių, dobilų žiedus. Pasaulis jam buvo mažai pažįstamas, todėl nuo netikėto garso jis krūptelėdavo, pašokdavo ir pasileisdavo bėgti. Vos jis nutoldavo keliolika metrų avelė Garbanė imdavo bliauti kupinu motiniško nerimo balsu.
Šeimininkė Antosė atnešdavo vandens gyvulėliams pagirdyti, jaukino avinuką, glostydama, Buronu, Buronėliu vadindama. Ramino, kad nieko nebijotų, ramiai ganytųsi, kalbėjo, kad nieko pikto nenutiks.
Mielą avinuką pastebėjo gyvenvietės vaikai. Vieni jį glostė, kiti vaišino duonos rieke, treti paėmę žolių kuokštą ar šakelę viliojo vaikytis. Visiems buvo linksma ir smagu. Visur tik ir skambėjo Buriau, Buronai. O jis greitai išmoko bėgti, ten, kur šaukiamas. Bet taip jau surėdytas pasaulis, kad jame neauga tik akmenys. Buronas augo, drąsėjo, jaunas kraujas skatino jį, kur tik įmanoma pasivaržyti, išmėginti jėgas. Vaikai su juo žaisti nebenorėjo. Senoji Antanina nutarė nebeleisti jo laisvai laigyti ir pririšo.
Grandinė nepatiko Buronui. Jis įniršęs bėgiojo ratais, kartais grandinė apsisukdavo apie kuoliuką, kartais įsitempdavo. Gudrus buvo Burius. Rudeniop, kai žemė išmirko, pasidarė minkšta jis lengvai ištraukdavo kuolą ir laisvas keliaudavo, kur akys mato. Iš tolo pastebėdavo keliu einančius vaikus. Tada jo niekas nebūtų galėjęs sulaikyti. Buronas, pasiilgęs žaidimų ir skanėstų, lėkte lėkė pirmyn. Deja, jis buvo jau didelis, raguotas ir nematytas poilsiautojų vaikams, kurie klykė iš baimės, pamatę atsivejantį baisų padarą.
Kiekvieno mūsų smegenų ląstelėse įrašyti kovos su gamta, gyvūnija atgarsiai. Netrūksta ten ir neapykantos pasėlius niokojantiems, ragais maktelėti pašonėn ar įspirti galintiems padarams. Pro langą pamatė Buroną, linksmai skuodžiantį keliu nuotykių ieškoti, ponas Aloyzas. Tas vaizdas jam sukėlė laukinės tolimos praeities energijos gintis nuo gyvūnų pliūpsnį.
Jis stvėrė ne telefoną – juk galėjo paskambinti Antaninai, bet geležinį strypą ledui kapoti. Buronui nepasisekė, jo grandinė už kažko užkliuvo. Aloyzas, kiek jėgos leido daužė gyvulį. Buronas iš pradžių nustebo, kad pasaulyje esama ne tik skanios pievų žolytės, šiltos saulės, vaikų su kuriais galima žaisti, bet ir kliūčių neleidžiančių pabėgti ir baisių padarų.
Kol šluba Antosė suspėjo pribėgti Buronas jau buvo parkritęs, jo taip gražiai prasidėjęs gyvenimas užgeso. Kaimynai vis dar tebesiginčija, kas kaltesnis Antanina ar Aloyzas. Jiedu vis dar nesikalba. Kaimynai smerkia Antainą – „Dėl kažkokio gyvulio pasipūtė ir rūstauja vis tiek jį pjauti būtų reikėję.“ Buronas buvo jos augintas, jos rankomis nuglostytas, ji girdėjo jo kupiną siaubo riksmą… Jos širdis nebelinksta su žmonėmis kalbėtis.
Mindaugas Jonušas
