Kaip ir kas rytą važiavau autobusu iš priemiesčio į miestą, į darbą. Pykau ant tėvų už tai, kad užsimanė kotedžo už miesto. Aš juk negaliu su jais auginti ropių ir ridikėlių. Dėl jų kvailo sumanymo, ryte turėjau vykti į darbą labai anksti. Kitas autobusas važiavo tik vidurdienį. Po darbo autobuso jau nebebuvo, grįžti reikėjo pėsčia.
Kad nuraminčiau piktumą, jog mano žilagalviai romantikai dėl savo alyvų krūmų verčia prieš darbą bastytis po snaudžiantį miestą, o vakare sukarti devynis kilometrus, dairiausi aplinkui.
Šalia moteriškės, vežančios ridikėlius į turgų atsisėdo žmogysta, murzinas, dvokiančiais drabužiais.
Ji suraukė nosį.
Smirdėti įstatymai nedraudžia,- paauklėjo ją keleivis.
Ji įsmeigė akis į žmogystos vešlią šukuoseną, paskui pažvelgė į vieną kėdės atlošo kraštą, paėmė laikraštį, užsimojo, bet sulaikė ranką. Supratau, kas šukuosenos krūmyno avytės išsiveržė į laisvę. Laisvėje jų palikti nederėjo, bet moteris buvo gailestinga ir jai nekilo ranka naikinti taip smagiai beropojančią žmogaus pečiais ir kėdės atlošu gyvastį.
Kažkuri moteris taip pat pastebėjo gyvūnėlių pasivaikščiojimą, bet toji nebuvo tokia gailestinga.
Vairuotojau, kokius keleivius įleidžiate, meskite jį lauk, šiltinė ar dar kokia bjaurybė paplis.
Vairuotojas patikrino, ar keleivis turi bilietą. Bilieto jis neturėjo. Tada vairuotojas kažkam paskambino ir ramiai grįžo prie vairo. Pasipiktinusi moteriškė kudakavo lyg višta. Kiti smalsiai stebėjo, kuo tas įvykis baigsis. Aš įdėmiai apžiūrėjau keleivį. Tie gatvės broliai, kurie veržiasi žiemą nakvoti į sodus panašūs, kaip du vandens lašai.
Bet aš pažinau buvusį kaimyną Martyną Kindulį. Šaunus buvo jūreivis, mus vaikus pavaišindavo kramtomąja guma. Važinėdavo taksi. Moterys rakindavo duris kad vyrų neįtrauktų į nesibaigiančius balius per visas ilgas savo atostogas. Tiesa, jo žmona jas sutrumpindavo, turėjo pažįstamą personalo vadybininkę, kuri įtikindavo jos vargelį, kad sutiktų nesibaigus atostogom vėl vyktų į reisą. Paskui pasikeitė laikai, laivai ėjo į metalo laužą.
Kramtomosios gumos atsirado parduotuvėse. Ne vienas jūreivis liko ant kranto. Gyvenimas krante ne visus išmokė keisti įpročius. Martynas užtikęs kokį kaimyną vieną be žmonos atsinešdavo butelį ir, kol tuštėdavo butelis, keikdavo sausumos gyvenimą, autobusus, prakeiktą žmonos taupumą, dukteris, kurios stoja motinos pusėn.
Galiausiai trenkė durimis ir išėjo pas jį suprantančią moterį. Nuo tada aš jo nemačiau. Dabar, matyt, prisijungė prie sodų bendrijos valkatų, kurie nakvoja gyventojų žiemą nebelankomuose nameliuose, vagia iš rūsio bulves, dergia ir dažnokai sukelia gaisrus.
Gal būt Martynas šiąnakt sapnavo jūrą. Šiurkščią, šaltą, galingą ir piktą. Sapnavo savo, jūreivio, ankštą kajutę. Nagingą kaimyną Joną, kuris mokėjo sumeistrauti įrenginį velnio skysčiui išgauti. Kaimietį Petrą, kurį žmona išgrūdo į jūrą. Jis laikėsi atokiai nuo kitų, vengė šėlionių, išlaidų.
Norėjo, kuo greičiau atsistoti ant kojų, mesti jūrą ir auginti triušius. Sapne girdėjo gitaristo Pėckos knarkimą, bet dėl to knarkimo nepyko, kaip kadaise. Tikriausiai sušalo, išlakstė sapnai. Apleistame sodo namelyje žiemą šalta, o paryčiais itin šalta. Bet čia neužlyja.
Susiruošė į miestą, kur galima sušilti poliklinikų koridoriuose, parduotuvėse, pašte ar dar kur nors, kur atviros durys norintiems įeiti.
-Tu, motin, tikra krikščionė,-kreipėsi Martynas į gailestingąją bendrakeleivę,- ir aš ne bedievis. Priėmė mane į vienuolyną, dvasią ir kūną pasigydyti. Melstis daug nevertė. Suprato, kad nepratęs. Ten buvo švaru, ramu, valgydino. Praėjo noras ieškotis svaigių, kompanijų.
Pasipasakojau iš širdies, kad čia pasikeičiau ir kad dėkoju Viešpačiui už sielos ramybę. Man leido išeiti į miestą. Nežinau, kas man pasidarė, kojos pačios nešė į buvusius namus. Prisiminiau jos laiškus, prisiminiau, kaip ji mane pasitikdavo uoste sugrįžusį, kaip namuose susirinkdavo visa giminė.
Užėjo toks noras pamatyti savo mergaites. Kojos pačios nunešė. Ji mane įleido į namus. Viskas buvo taip pažįstama, kvepėjo, jos verdama sriuba. Ašaros pasirodė mano akyse. Manoji, dabar kito vyro, sausumos žiurkės moteris pasiteiravo, kaip aš gyvenu. Trumpai papasakojau.
Mačiau, kad susigraudino. Mūsų metai kartu negalėjo nelikti jos atmintyje. Padėkojau jai, kad neišvarė ir jau ruošiausi eiti. Tik grįžo jos žiurkė. Sugriebė mane už atlapų ir išmetė.
Tada taip skaudžiai pajutau, kad mano praeitis nutolo, niekada nebegalėsiu ten įeiti, apsimauti šlepetes, nusiplauti rankas, sėsti prie stalo. Neištvėriau. Nusigėriau juodai. Ryte dievobaimingos moterėlės rado mane bemiegantį šventoriuje. Į vienuolyną atgal manęs nebepriėmė.
Moteriškė susigraudino, padavė Martynui kelis ridikėlių buntelius. Jis padėkojo už ridikėlius ir už tai, kad pro dvasios ir tikrą purvą ji pamatė žmogų. Stotelėje autobusą pasitiko automobilis, pareigūnai nulydėjo Martyną į automobilį.