Laikas dar nebuvo vėlyvas – vasarą ilgai netemsta. Jau nebebuvo tokios kaitros, kaip dieną, bet oras tvyrojo tvankus, būriais sukosi ir zyzė uodai. Su jais ilgokai bendravau stotelėje, vis laukiau autobuso, kuris neskubėjo atvažiuoti. Manęs pasigailėjo moteriškė iš sodybos netoli stotelės.
Priėjo ir pranešė naujieną:
– Nebevažiuos autobusas, keleivių nesurenka. Savivaldybė duos autobusiuką vieną kartą savaitėje nuvykti į turgų ir grįžti. Mano vaikai į Norvegiją greičiau nuvyksta, negu aš į miestelį. Sūrį, daržoves šviežius, šviežutėlius turguje parduodavau, kitais metais auginsiu ir gaminsiu tik sau. Neapsimoka prekiauti kartą per savaitę. Kažin, ar tik turgus neužsidarys,- guodėsi šneki moteris.
Naujiena nenudžiugino. Tiesą sakant, jau pora metų nebegyvenau pas tėvus tik nuvykdavau savaitgaliais. Dirbau mieste parduotuvėje, darbas prasidėdavo anksti. Iš kaimo važiuodavau į miestelį, o iš ten į miestą. Todėl į savo nuomojamą būstą važiuodavau iš vakaro. Na, aštuoni kilometrai ne aštuoniasdešimt, nutariau keliauti pėsčiomis. Sukoręs porą kilometrų, pagalvojau, kad be reikalo žmonės veržiasi pasmalsauti į Černobylį.
Pavakare kaimo keliuku eidamas, nelabai sutiksi kokį pakeleivį. Bet aš pamačiau mane sudominusią nepažįstamąją. Ji žingsniavo su aukštakulniais bateliais, vasariška trumpa su didele iškirpte suknelė nesaugojo nuo uodų. Todėl ji mosavo, gainiodama įkyrius gyvius, šakele. Nesiryžau jos užkalbinti, bijojau būti ne taip suprastas. Taip ir keliavome vienu keliuku, matėme vienas kitą, bet atstumo nemažinome.
Uodai, tvankuma, dulkės, kurias kėlė pravažiuojančios mašinos kamavo mus abu. Buvome likimo draugai. Keliaudami, pasišnekėdami būtume „sutrumpinę kelią“. Bet nežinojau, kaip ji sureaguos. Keliukas nuošalus. Visai įmanoma, kad mergina nusiavusi batelius spruktų į kokią sodybą, vos išgirdusi „labą vakarą“. Paskui nuvilnytų gandai.
Tėvai negalėtų nė nosies iš namų iškišti. Bet kažkodėl man buvo smagu ją matyti. Mūsų link beprotišku greičiu artėjo automobilis, abu kiek galėjome toliau pasitraukėme nuo kelio. Jai nepasisekė. Ji neatsargiai užlipo ant kažkokio kupsto, kuris slėpė pagriovio klampynę, vienas jos batelis pranyko drumstame vandenyje. Tada aš pasisiūliau padėti. Ji buvo taip nusikamavusi bekeliaudama, kad manęs išsigąsti nebeturėjo jėgų.
Radau savo kuprinėje mineralinio vandens butelį, padaviau jai. Pavargusi, godžiai gerianti vandenį ji man atrodė tokia vaikiška ir nusiminusi ir kažkokia artima. Susipažinome. Vardas Giedrė labai tiko prie jos melsvų akių. Ieškojau jos dingusio batelio, kol apčiuopiau purvo gniužulą. Pakelės kanale radau mažokai vandens. Švariai nuplauti, nebuvo lengva. Apžiūrėjusi batelį šlapią ir su šlyno žymėm, ji nusiavė ir antrąjį, suvyniojome juos ir aš įsidėjau smailiakulnius į kuprinę. Basomis kojomis žengianti keliu ji man buvo panaši į indę iš neseniai matyto serialo.
Įsikalbėjome. Giedrė buvo studentė. Viena iš kalbos praktikos užduočių – surasti visą gyvenimą kaime nugyvenusį ir tarmiškai kalbantį senolį ar senutę ir užrašyti bei įgarsinti pasakojimą. Dėstytoja patarė nuvykti į Palių kaimą, jos tėviškę. Po to, kai mirė pedagogės močiutė, ryšiai su kaimu nutrūko, liko tik ten praleistų vasarų prisiminimai apie kaimo pasakorius, dainingus žmones ir šnekius pokštininkus.
Kai nuvyksi į kaimą, eik į parduotuvę. Pardavėja viską apie visus žino, nurodys, kaip rasti pasakorių,- aiškino dėstytoja.
Giedrė nuvažiavo iki miestelio, kelyje stabdė automobilius. Sustojo senukas, skubantis žiūrėti serialo, sutiko pavežėti penkis kilometrus. Automobilis lėkė tokiu greičiu, kad net šaltukas krėtė. Toliau studentė ėjo pėsčia. Atėjo į kaimą. Kažkokios moteriškės paklausė, kur rasti parduotuvę. Jai atsakė, jog parduotuvės jau dešimtį metų nebėra. Mergina pasiteiravo, ar negalėtų nusipirkti pieno.
Neparduodam, – prieš kelias minutes bičiuliškai šnekėjusi kaimo moteris jau šiurkščiai atsakė ,- į pieninę statom kvotas, mažai kas belieka. Be to, kas čia tamstą žino. Gal esi kokia slapta pirkėja, skundikų priviso daugiau negu uodų. Niekas niekam nieko neparduoda, nors kažkas iš bado šalia namo mirtų. Dėl lašo pieno kas norės „košės prisivirti“. Kas esi? Ko čia slampinėji? Šunį paleisiu.
Studentė. Tautosaką renku.
Ar tik ne žurnaliūga būsi? Nemėgink rašyti. Prirašysi ant pajuokos pastatysi. Eik iš akių greičiau.
„ Rodos“ nerado ir keliose sodybose į kurias užsuko. Įdomu buvo tai, kad net durų skambučių ne visi žmonės turėjo. Jai priėjus prie vartelių, šunys imdavo loti, šeimininkė lyg švento paveikslo madona žvelgė pro langą, bet iš namo nėjo, nesiteiravo, kas, kokiu reikalu, ar nėra ištikusi bėda. Dabar per seminarus studentė turės, ko papasakoti apie lietuvių klasikų apdainuotą kaimo žmogaus svetingumą. Pavargo, išalko, bet užduoties neįvykdė. O dar ir diena, kai autobuso nebeliko pasitaikė.
– Neketinau greitai važiuoti pas savo tėvus, bet… Nuvažiuosiu, padarysiu garso įrašą, seneliai, ką nors papasakos,- pasiūliau jai išeitį.Giedrė nesuspėjo man atsakyti. Jai ėmė signalizuoti iš kito kaimo išsukusi mašina.
Mano grupiokai,- lėkdama link mašinos šūktelėjo Giedrė.
Matyt, ji ne viena tą tautosaką rinko. Giedrė nuvažiavo, mano kuprinėje liko jos bateliai, o aš vienas žingsniavau miestelio link. Kažin, ar automobilyje man nebūtų atsiradę vietos. Tokie jau tapome – kiekvienas rūpinasi tik savimi. Kažin, ar besusitiksime, Giedre? Po kelių dienų prasidės studentų atostogos, o po atostogų šiais pokyčių pilnais laikais, nežinia, kas gali nutikti. Bet aš jos ieškosiu, nes jos tokios giedros vaikiškos akys, o kojų pėdos taip gražiai liečia kelio dulkes.