Grįždamas namo iš darbo parduotuvėje, jau autobuse pajutau nuovargį, siaurame tarpelyje tarp kėdžių dėliojau ir vienaip ir kitaip savo per dieną išvargintas kojas, niekaip nerasdamas patogios padėties. Po poros stotelių išlipo vyras ir moteris, sėdėję kėdėse priekyje manęs. Aš ištiesiau kojas ne tik tiek, kiek leido tarpas tarp kėdžių, bet ir, užkariaudamas tuštumą, kuri atsirado keleiviams išlipus. Pasijutau geriau ir net pradėjau snūduriuoti. Bet autobusas tuoj vėl sustojo ir sujudimas stotelėje mane nubudino. Gerokai įkaitęs vyriškis atkakliai protestavo dėl to, kad jo neįleidžia su šunimi. Šuo buvo pabruktas po pažasčiai, nelojo tik baugščiai dairėsi aplinkui.
Pridergs autobusą, neleisiu,- rūsčiai lyg nuosprendį ištarė vairuotojas. Tada iš savo vietos šokte pašoko senukas, mano kaimynas ir ėmė įtikinėti vairuotoją:
Vairuotojau, štai du prekių maišeliai sudėti į vieną. Šuo nedidelis, tilps, tegu vežasi žmogus, nieko blogo neatsitiks.
Vairuotoją ėmė į tikinėti ir kiti keleiviai, kol jis nusileido. Taigi iš maišo buvo matyti šuns ausys, ūsai ir smalsios akys. Vyras atsisėdo netoli mūsų ir vos autobusas pajudėjo užsnūdo. Neprigirdintis senolis pradėjo pasakoti apie keleivį su šuniu. Matyt, jis manė, jog kalba labai tyliai. Na, jam pasisekė, kad šuns šeimininkas miegojo.
Valiaus žmona Ligita –pati kantrybė. Ji mano brolio anūkė. Na, kaip ir mano anūkė. Nepasisekė jai, kad Valiaus rankos auksinės: vienas prašo televizorių pataisyti, kitas kaminą išvalyti, trečias vandenį nuo stogo nuvesti į baseinėlį. Kai darbas pabaigtas – visi vaišina. Ligita manajai Zosei guodžiasi, jog po vaišių Valius pareinąs be įrankių, ji nespėjanti šalikų megzti – po visą svietą išmėtyti. Pernai per Adventą našlei Astridai mirksinčias lempeles kabino – tai grįžo tik su viena vilnone kojine.
Na, tada jau Ligita taip perpyko, taip perpyko… Žmonos paauklėtas išėjo į darbą. Vakarienė užšalo, o jo kaip nėr taip nėr. Nusiminusi Ligita pas manąją atbėgo visa nesava. Zosė ją kaip išmanė ramino, įtikinėjo, jog grįšiąs su tortu, gėlių puokšte ar saldainių dėžute. Parėjo niekur nedingo ir šunėką padovanojo.
Autobusas krestelėjo, apkalbėtasis prabudo ir pasiteiravo senolio:
Tėvuk, per miegus girdėjau tavo balsą. Apie ką bubnoji, ar ne apie mano latrą šunį. Nupirkau jam naują pavadėlį, vedžiau pavaikščioti, tai bjaurybė ištrūko, dingo žolėje. Visą naktį neparėjo. Lijo ir vėsu buvo –nepareina ir tiek. Rytui praaušus ieškojau po visą kaimą. Žiūriu – matytas šuo iš Juzepos kalės būdos ūsus iškišęs. Kalė prie jo šono. Laimingi jaunavedžiai – ir tiek. Bandau iš būdos ištraukti – kanda.
Pavadėlį kažkaip nusiplėšęs, kažkur pametęs – nėra kaip pačiupti. Turėjau eiti namo dešros atsinešti. Su dešra išviliojau ūsočių. Parnešiau namo, sušilo prie krosnies ir baisiai kasytis pradėjo. Tai Ligita liepė pas veterinarą nuvežti. Bet tu tik pamanyk, tėvuk, pavadėlį nusidraskė ir pametė…
Sako, šuo į gaspadorių būna panašus, kelias poras kojinių jam tegu Ligita numezga. Vienos poros neužteks,- pamokė senolis.