Esu piktas, labai piktas toks pat, kaip rūškanas šių metų liepos pradžios dangus, toks pat, kaip pilką dangų atspindinčios marios. Galėjome laive būti kartu. Tie įspūdžiai, iš laivo stebint kopas, būtų mūsų bendri.
Tu taip gražiai laikai arbatos puodelį. Rankos tokios išpuoselėtos, raudonojo vyno spalva dažyti nagai. Tu būtum nelaimingiausia moteris laive, jei kuris nagas nulūžtų. Bet aš neleisčiau jam nulūžti. Šildyčiau tavo vėsius delniukus. Kodėl jie vėsūs? Gal todėl, kad jaudiniesi, kai mes dviese?
Tuoj laivas sustos. Išlipsime Juodkrantėje. Susikibę rankomis, lyg vaikai, galėjome vaikštinėti Pamariu.
Vandens ošimas turėtų raminti ir ramina visus, tik ne mane… O, Ieva. Kodėl neatėjai.? Negaliu tau nusiųsti žinutės: „suradau mums namelį prie marių, mėlynomis langinėmis ir su daugybe snapučių gėlių loveliuose ant palangių.“ Nesakiau, kad pakviečiau tave į šį nedidelį kruizą… Atsisveikinti. Tavo moteriška intuicija tau, matyt, pašnibždėjo. Nenorėjai atsisveikinimo pramogos.
Kokia čia pramoga, kai ant kulnų mina atsisveikinimas. Nebūčiau galėjęs paprašyti tavęs, kad lauktum, nes kas žino, kiek metų būtų tekę laukti. Važiuojant taksi, radijas plyšojo, jog kažkam neaišku, koks tas puošnus rūbas, su kuriuo reikia eiti į pokylį. Kam reikia mėtyti akmenis ant savo kelio, kam reikia mėtyti akmenis ant kito kelio. Kam reikia spektaklio apie Sizifą – mėtyti ir rinkti, rinkti ir mėtyti, o kelias su daugybe akmenų trina pavargusiems praeiviams kojas.
Šiandien šventė, kurioje niekas tokių kaip mudu nemato. Ar kada pamatys?
Jei tave, vilkinčią teniso sijonėliu ir palaidine, paimčiau ant rankų ir raudonu kilimu įneščiau į pokylių salę – tu būtum gražiausia.
Ieva, aš kramtau lūpas, kad neimčiau šaukti, jog noriu taip, kaip Tomas Manas garlaiviu atplaukti į Neringą su didele šeima, nusipirkti namelį ant mišku apaugusios kopos. Namelis kvepėtų žemuogių ir mėlynių uogiene, vaikai žaistų indėnus. Vakare ateitų svečių, gurkšnotume arbatą kalbėtume apie rašytojų romantikų kūrybą. Man nepatiktų jų herojai, kurių mintys klajoja po svajonių rūką…
Po dviejų dienų, Ieva… Parašysiu tau šį vakarą žinutę: „Negaliu paprašyti tavęs, kad lauktum” .
Laivas „Upėtakis”: plaukioja mariomis vos ne šimtmetį. Gal jis dar plaukios ne vieną dešimtį metų. Gal tu pastebėsi žilstelėjusį lietuviškų bruožų vyriškį atvykusį į Neringą iš Tomo Mano tėvynės, paprašyti Marių nuplukdyti nors dalį ilgesio.? O gal… Tikriausiai nesusitiksime. Tik barista papasakos tau istoriją, kurią šiandien skaito iš mano akių.
Ieva, aš taip norėjau namelio Pamaryje ant kopos ir palėpės lango, pro kurį žiūrėdami pasitiktume aušrą ir garlaivio, kurio bare tu grakščai laikytum arbatos puodelį, o aš mėgaučiausi kavos aromatu ir saugočiau raudonojo vyno spalvos nagučius. Norėčiau matyti tave, vilkinčią nuotakos rūbu laivo denyje. Bet kam tai rūpi. Gal tik šauniajam baristai, kuris moka skaityti istorijas iš akių.