Nuošalioje stotelėje į autobusą įlipo dviese: bobutė Pelargonija ir tas, kuris pirko bilietą, labai nuleidęs galvą. Vairuotojas automatiniais judesiais atplėšė bilietą ir keletą minučių sulaikė saujoje. Bet paskui numojo ranka ir padavė.
— Tamsta atrodai gerokai pavargęs,- pastebėjo vairuotojas,- Gal akmenis ridinėjai?
— Broliuk, aš atsisėsiu prie tetos Pelargonijos ir kultūringai papasakosiu apie akmenį. Tetute, ar nepyksi?
— Nepikta aš.
— Tai va, močiut, likimas man padovanojo Sizifo akmenį, taip sakant. Jis sunkus, vos gali priversti judėti aukštyn ir tyko ištrūkti bei lėkti žemyn. Bet aš pripratau prie jo, jis prie manęs taip ir bendraujame. Ramu, gražu, gamta aplinkui. Žmonės kvėpuoja tyru oru, eina pro šalį. Kai rideni sunkų akmenį ir matai žmones, sunku suprasti ar jie man pavydi, ar aš jiems pavydžiu, o gal piktinasi, kad mano prasčiokiška ranka liečia dievišką riedulį.
Jau seniai būčiau nuridenęs į kalvos viršūnę tą nepaklusnų gamtos tvarinį, bet kažkas maišosi po kojomis, kažkas liepia inkaru pritvirtinti akmenį ir eiti akmeninių mokslų, apie iš akmens spaudžiamą garą, skanauti.
Kartais akmenį tenka ridenti ne vienam. Tada suima baimė. Ne dėl akmens – kas jam gali nutikti? Bet ridenimo įkyrumas kartais praryja kantrybę. Ne mano. Aš jos sukaupęs daugybę… Bet tas, kuris mokosi kantrybės, deja… Tada skaičiuoju naktį žvaigždes – jų tiek pat, kiek ir mano nemigo naktų. Kartais eini, diena rausvėja, net nusišypsai pakelės kazlėkui. Bet prieini kalvą su akmeniu, o jis dardėdamas lekia žemyn, link tavęs, grasindamas sutraiškyti. Ir tada pajunti, jog kasdieninis ramus akmens vertimas kilti aukštyn, nuostabi ramybė ir džiaugsmas. Kam tam akmeniui traiškyti mane? Gal kas jį pastūmėjo? Geriau nestūmėtų. Nulėks mano likimo akmuo ir nebesugrįš. O kaip aš be akmens?
Greitakalbe viską išpasakojęs keleivis užsnūdo. Pelargonija atsargiai, kad jo nenubudintų atsikėlė, išslinko Į takelį tarp kėdžių eilių, susirado laisvą vietą, klestelėjo ir prisiglaudė prie lango.
