Po kelių minučių vėl suskamba telefonas. Vėl iš ligoninės. Atsirado vilties kibirkštėlė. Moters sūnus šoko prie automobilio.
- Mama, o kaip tu?- pasiteiravo.
- Važiuok. Aš susitvarkysiu, kurį nors kambarį ir išbūsiu per naktį, rytoj grįšiu autobusu.
Mašina nuvažiavo kaimo keliuku. Ji liko viena. Nakvynei labiausiai tiko veranda. Čia dar nebuvo remonto ženklų. Moteris išnešė vazonus su nuvytusiomis kambarinėmis gėlėmis, lauke išdulkino sofos užtiesalą, dėžėse susirado patalynę ir stalinę lempelę. Matyt, toji veranda tarnavo, kaip jauno žmogaus kambarys su atsarginėmis durimis į lauką, reikalingos žmogui, kuriam knieti nepastebėtam ištrūkti ir taip pat sugrįžti.
Baigusi tvarkytis pasijuto pavargusi, bet miego nebuvo nė vienoje akyje. Ją slėgė kaltės jausmas. Juk netikėjo, berdama miltelius panašius į sodą, kad atlieka magišką veiksmą. Ne be reikalo žmonės sako – taip radome, taip ir palikime. Moteris ne kartą buvo girdėjusi, kad, jei nepagarbiai elgiesi su lauko akmeniu, šaltiniu, medžiu galiūnu, apie, kuriuos kalbama, kad turi ypatingų galių ar užklysti į negerą vietovę – lauk bėdos. Ji susirado rankinėje miltelių buteliuką. Jų šiek tiek buvo likę. Apžiūrėjusi buteliuką, nerado jokio užrašo. Jo, žinoma, ir nereikėjo tikėtis – ne gamykloje ir ne vaistinėje tokie dalykai gaminami. Sūnus vis neskambino. Ji pasiėmė kampe numestą knygą, bet ilgai neskaitė – užsnūdo.
Kai nubudo, buvo jau šviesu. Nusiprausė, apsirengė ir ilgai negaišdama išėjo stotelės link. Moteris ėjo per gyvenvietę, kuri išaugo ne savaime, ją sukūrė žmonėms iš vienkiemių perkelti. Čia žmonės turėjo nutolti nuo Dievo, papročių, tėvų tikėjimų. Tiesa, jie galėjo patogiau gyventi. Kelias vingiavo pro senas apleistas kapinaites. Žmogus jose pjovė malkas – tvarkingas švaruolis nenorėjo savo kieme prisikaupti pjuvenų. Kapinaites supo kažkokie apsamanoję akmenys. Vienur jų buvo daugiau, kitur mažiau. Gerai įsižiūrėjusi suvokė, kad būta akmeninės tvoros. Buvo aišku, kad akmenys patys nepabėgo. Ją nukrėtė šiurpas –„ gal ir jos namo pamatuose įmūrijo tokių akmenų“.
Autobusų stotelėje ant suoliuko sėdėjo pora moteriškių ir garsiai plepėjo:
- Ar žinai, Bertulių Giedrę vakar išvežė į ligoninę, subiro prieš pat išleistuves iš mokyklos.
- Užkars alimentus kokiam vaikinui.
- Kaži, ar koks vaikinas buvo? Pačios žinote, koks jos patėvis…
Moteris susigėdo pajutusi, kad pavydi Giedrei:
– Va, svetimoms mergiotėms pati gamta padeda, o jos marčiai … Neskambina, nei sūnus, nei marti. Koks negerumas ant širdies ir kaltės jausmas. Reikia sužinoti, kokie tai milteliai, bet kaip? Ji tiesiai iš stoties važiuos į tą koplyčią. Gal sutiks miltelius davusią moterį?
Autobuse moteris užsnūdo, nubudo tik autobusų stotyje. Jautė nuovargį visame kūne. Todėl nusprendė į koplyčią važiuoti su taksi. Koplyčia buvo užrakinta. Nieko nepešusi moteris pasuko atgal. Prie jos priėjo kita moteris:
Ko ieškojote koplyčioje?- pasiteiravo.
- Moters su jūreiviška šluota – švabra vadinamą.
- Burtai kažkokie rūpi?
- Taip.
- Paulinos neberasi, bet galiu duoti Antaninos telefono numerį.
Moteris užsirašė telefono numerį, ilgai nelaukusi paskambino. Atsiliepė daug rūkančios moters gana storas balsas.:
- Nieko man nepasakok, aš viską žinau. Ateik pas mane pati,- pašnekovė nurodė adresą.
Namas buvo visai netoli jos buvusių namų, iš kurių ji ketino išsikraustyti. Kambaryje jos laukė dvi moterys. Viena liekna, kita storoka, nerūpestingai apsirengusi, pikto žvilgsnio. Moteris nusprendė, kad Antanina bus toji, kuri nemaloni akiai ir ji neapsiriko. Jai liepė batus palikti prieangyje.
- Felicija, išimk iš spintos dar butelį ir stiklinę. Pokalbis bus ilgas.
Felicija pripylė stiklinę. Surado lėkštelę, padarė sumuštinų su sūriu.
- Ačiū. Aš tik trumpam. Tik paklausti… Nenoriu valgyti, o degtinės negeriu.
- Bet bulves su mėsa ryji?- piktai pro dantis iškošė klausimą Antanina.
Nespėjo moteriškė nė atsakyti, kai Antanina sukliko:
– Žvakes. Velnias. Velnias!
Felicija ėmė ieškoti po stalčius žvakių. Radusi uždegė kokias penkias. Persigandusi moteriškė nutarė kuo greičiau sprukti. Nežinia, koks galėjo būti ritualas ir kokia jo pabaiga. Pati nepajuto, kaip atsidūrė koridoriuje. Čiupo batus. Šiaip taip pataikė apsiauti, bet užsikirto užtrauktukas. Moteris nutarė, kad bala jo nematė, greitai atsklendė durų skląstį ir spruko į laiptinę. Pro atviras duris pasklido vaško kvapas. Felicija ir Antanina kartojo užkeikimo žodžius:
– Su kuo atėjai – su tuo ir išeik.
Laimė, jos nesivijo. Pikto sielose , matyt, nemažai būta sukaupta. Jos nesakė – palik pikta jėga moteriškę ar kaip nors panašiai. Tik rūpinosi, kaip pačioms apsisaugoti nuo to pasaulio, kurį, matyt, jos dažnai drumstė, būtybių.
Moteris grįžo namo visa perbalusi, uždususi, gėlė visi kaulai ir raumenys. Ji išgėrė valerijono lašų ir kuo greičiau atsigulė. Valerijono lašai padėjo. Moteris užsnūdo. Ji susapnavo gražų sapną: sėdėjo ant suoliuko naujojoje sodyboje, prie jos už rankučių susikibę atbėgo berniukas ir mergaitė. Abu basi, įdegę saulėje, linksmi.
- Aš būsiu tik kaimynė,- rimtai paaiškino basakojė,- kalti milteliai.
Moterį pažadino telefono skambutis:
- Mama, gimė berniukas,- pranešė sūnus.
Moteriai akmuo nukrito nuo širdies. Tyroms sieloms nepakenkė neatsargūs burtai. Dabar nevykėlė kerėtoja jau žinos, kad sapne gali pasirodyti ne tik išėjusios į kitą pasaulį būtybės, bet ir tos, kurios kupinos meilės nori ateiti…
Tiesa, pirmoji su įkurtuvėmis atėjo pasveikinti Giedrė. Ji paaiškino, kad paštininkė dažnai kažkaip suklysta ir laiškus rašytus jai iš Norvegijos įmeta į to namo pašto dėžutę. Vežimėlyje atsivežė mergytę. Moteris pažvelgė į lopšį ir pamatė, kad kūdikis šypsosi pažįstama šypsena. Iš kaimynių sužinojo, kad name keletą metų niekas negyveno, senyva šeimininkė nebegalėjo viena šeimininkauti, išvyko pas vaikus į miestelį.
Kieno buvo knyga, kodėl verandoje buvo jaučiamas jaukumas – tai verandos durų ir Giedrės paslaptis.
