Kaimo bendruomenės turi daug problemų, kurios ima žeisti jas pačias. Reikia gerų iniciatyvų. Jas motyvuoja brandus ir atsakingas verslas. Viena iš tokių pagalbos miestelių ir kaimų nevyriausybinėms organizacijoms, bendruomenėms yra prekybos tinklo „MAXIMA“ jau šešerius metus organizuojamas iniciatyvų konkursas: „ Mes bendruomenė“.
Sensta
Kaimas, sugebėjęs išgyventi nepalankiausiais laikmečiais, atkakliai saugojęs tautinę kultūrą, senas tradicijas, išauginęs daugybę šviesuolių ir talentingų žmonių sensta, kartos nebeišsiugdo sau pamainos. Dar visai neseniai žiniasklaidos diskusijos apie galimas demografines problemas regionuose neatrodė itin aktualios. Tačiau tampa vis labiau akivaizdu, jog tai nėra tik informacinis triukšmas, kurį skleidžia mėgėjai padejuoti. Ypač akivaizdus kaimų senėjimas, infrastruktūros menkėjimas tuose kaimuose, kur prieš keletą metų buvo iki trijų šimtų gyventojų, gyvenviečių centre administraciniame pastate veikė paštas, aptarnavo medicininis punktas, per šventes atverdavo duris renginių salė. Didesni vaikai turėjo savo mokyklą, mažyliai – vaikų darželį. Gyvenvietės valgykloje čirškėjo kepsniai, ant viryklės kunkuliavo soti sriuba. Visa tai kažkaip staiga pranyko ar nyksta. Net autobusai nebeužsuka, todėl, kad keleivių nedaug, maršrutai liko nuostolingi. Kaimo žmogus toks pat Lietuvos gyventojas kaip ir miestietis, bet jo gyvenvietės centrinė aikštė nepuošiama marmuru, kaip mieste, vėl reikia prisiminti žoleles ir užkalbėjimus, kai nudiegia šonas ar ima mausti sąnariai. Žmogutis, gimdamas ar amželį dorai nugyvenęs, pakviestas palikti šią ašarų pakalnę, vežiojamas iš vienos medicinos įstaigos į kitą.
Blėstantis kaimo židinys
Kaimo židinį kursto senoliai įpratę prie kuklaus gyvenimo, kilę iš kaimo miestiečiai idealistai, jaučiantys jaunystės dienų nostalgiją ir norintys kaimo ramybės kūrybai, namuose vietos kolekcijoms – meno dirbinių, augalų, apyvokos daiktų ,primenančių namų, kur augta buitį. Ir vienus ir kitus gali iš kaimo išvyti abejingumas ir kaimo raida be aiškios vizijos. Kad ir koks kantrus būtų senolis nevalyti nuo sniego keliai, reikalavimai genėti dvidešimt metrų pasiekusius medžius, užaugusius po oriniais laidais, sunkumai, norint susimokėti mokesčius, negalėjimas apsipirkti prekybos centre, kur tenkina ir asortimentas, ir kaina – perpildo kantrybės taurę, Nubraukia ašarą, palieka sodybą, kur praėjo daugybė gyvenimo metų, užaugo vaikai, namų ramybę saugojo šeivamedis, kadagys, šermukšnis, kur pavasarius sutikdavo kartu su žydinčiu sodu, o rudenį – su šakas lenkiančiais spalvingais, aromatą skleidžiančiais sodo vaisiais, iškeliauja į globos namus. Buitį senoliams palengvintų technologijos, bet kaime nėra kam juos mokyti. Paradoksas – visos pajėgos mestos mokymams ten, kur kompiuteris – laisvalaikio pramoga ir jokių projektų neskubama kurti kaimo gyventojų mokymams.
Myli tėviškę
Daugelis jaunų žmonių myli tėviškę, kaimo sodyboje švenčia šventes, išradingai puošia sodybų aplinką. Kiekvieną savaitgalį kaime pilna senus tėvus lankančio kaime užaugusio jaunimo, daugybę įspūdžių pasisemia senelių anūkėliai. Bet įsikurti nėra kaip. Nėra darbo, važinėjimas ( ypač žiemos keliais) vargina ir tirpdo laisvalaikį , prie šeimos biudžeto išlaidų prisideda transporto išlaikymas, kelionės apsipirkti, aplankyti kirpyklą, nuvežti vaikus į vaikų darželį. Mokyklų darbo kokybė skiriasi ir ji turi reikšmę šeimos ateičiai ir biudžetui ( paruošia ar neparuošia įstoti į mokamą ar nemokamą vietą mokytis profesijos). Mieste galima pasirinkti ir geresnę mokyklą ir korepetitorių, kokį nors popamokinį užsiėmimą ir nesukti galvos, kaip vaikas nuvažiuos į užsiėmimus. Taigi, tie, kurie išvyksta užsitikrina geresnes perspektyvas sau ir savo vaikams. Planuojant pagalbą jaunimo socializacijai, būtų protinga suteikti kaimui patrauklumo, suteikiant socialinius būstus, gerinant prieigas prie paslaugų, populiarinant verslo namuose idėjas, gal būt, formuojant darboviečių personalą ,atsižvelgiant į ketinimą sėsliai apsigyventi. Matyt, kartais nebūtų blogas sprendimas investuoti lėšas į tai, kas šiandien neekonomiška, bet turėtų prasmę rytoj. Delsiama pradėti nuotolinio, ne žemės ūkio darbų plėtrą, kuri yra įmanomas, taikant informacines technologijas. Daug problemų pastebime kaime, bet pastaraisiais metais itin aštriai jaučiamas judumo trūkumas. Ypač padidėja izoliacija, kai nevyksta pamokos mokyklose ir nebevažinėja mokykliniai autobusiukai, į kuriuos įsiprašo kaimo keleiviai. Tačiau užsitęsusi pandemija gali sustabdyti prieigą prie autobusiukų.
O kaip sugrįžti namo?
Infrastruktūra be iniciatyvų nesikeis. Verslas, teikiantis paslaugas, visuomeninis transportas gali greitai neįžengti į kaimo gyvenvietes. Žmogus turi vykti ten, kur paslaugos teikiamos, o jos teikiamos ten, kur ekonomiškai apsimoka. Kažkur nuvykti reikia transporto. Automobilis gerai, bet jei dirbantieji šeimos nariai dirba skirtingose vietovėse, močiutei ir seneliui reikia vaistų ar fizioterapijos procedūrų, higienos priemonių, mokyklinio amžiaus vaikai mėgsta sportą, jaunuoliai nuobodžiauja be renginių – ar gali vidutinė šeima įsigyti tiek transporto priemonių, kad galėtų būti mobili ir nejausti to priverstinio uždarumo gyvenamojoje vietovėje? Pasiskaito senjorai apie trečiojo amžiaus universiteto veiklą ir… Ištaria: „ne mums jis steigtas – neįmanoma nuvažiuoti“. Sužino, kad visai netoli kaimyniniame kaime vyks šventė… Ir vėl – „ne tau Martynai mėlynas dangus“. Sukviestų draugijos ar kaimo bendruomenės lyderiai žmones į pasitarimą, renginį, bet sodybos viena nuo kitos nutolusios – neapeisi. Betarpiškai nepakviestas žmogus nelabai linkęs ateiti. O ir lektorių, kol įkalbi atvykti, suderini programą tenka keletą kartų pas jį nuvažiuoti. Miestelių kultūros centruose dirba kvalifikuoti darbuotojai, čia vyksta daug įvairiam skoniui skirtų renginių. Vėl didžiausias barjeras – transporto trūkumas. Kiekvienas ketinimas žengti iš sodybos, po platesnį pasaulį pasidairyti baigiasi klausimu – „ O kaip nuvykti“? O kaip sugrįžti namo?
Kokios laukia kaimo perspektyvos?
Inertiškumas, kaimo žmonių poreikių ignoravimas demografinės situacijos nepagerins, užšaldys infrastruktūros plėtrą, užgaus užkampio žmogaus teisingumo jausmą. Gal būt reikia sutikti, kad laikas atneša pokyčius ir tai nesustabdomas vyksmas ir tikslinga susitaikyti su tuo,kas neišvengiama. Bet žmogus yra būtybė, kuri žvelgia į ateitį ir modeliuoja būsimą pokytį. Abejingumo aplinkoje išsirutulios kaimas – darbo vieta, be kultūrinio fono, jo menkos intelektinės galios neįstengs nei įvertinti savo poreikių, nei ieškoti kelių juos realizuoti, čia bus itin aktuali lyderystės ir atstovavimo stoka. Dideliuose laukuose dirbs nereiklus, abejingas vietovei, samdytas, ilgai neužsibūnantis marginalas, naudojantis techniką ir chemines medžiagas… Dabar kiekviename kaimelyje yra puikių gamtos kampelių, išlikusių nematerialiųjų ir materialiųjų kultūros paveldo paminklų – ar juos išsaugosime, praradę gyventojus , suvokiančius kaimą, kaip tėviškę, gimtinę. Ar toks kaimas bus patrauklus miesto šviesuoliams, idealistams, kurie kaimo kasdienybėje sugeba įžvelgti tautinį savitumą ir jį puoselėja, kaupia kolekcijas ar kuria ir populiarina meną… Visa tai parodys ateitis.
Motyvuoja
Verslas motyvuoja bendruomenes prasmingoms iniciatyvoms. Solidari bendruomenė, jos edukacinė veikla suteikia kryptingumo kaimo vietovių raidai, iniciatyvoms. Brandus verslas ne tik teikia paslaugas, bet ir, turėdamas materialinių resursų, paremia sprendimus, kurie padeda įveikti užburtą ratą. Po pirmųjų iniciatorių žingsnių seka kiti, o tada problemų briaunos tampa mažiau aštrios. Antai didžiausia Baltijos šalyse mažmeninės prekybos įmonė MAXIMA remia prasmingas iniciatyvas, bendruomenes. Jau šešeri metai teikia paramą alternatyvioms edukacinėms programoms įgyvendinti, laisvalaikio, sporto erdvėms kurti, organizuoja iniciatyvų konkursus. Šiemet iniciatyvoms paremti skirtas rekordinė lėšų suma. Programa „Mes bendruomenė“ – iniciatyvų konkursas miestų ir miestelių, kuriuos aptarnauja MAXIMA, bendruomenių projektams remti. Šiemet tarp konkurso nugalėtojų pateko ir kuklus Rietavo savivaldybėje veikiančios draugijos „Veikiam LT“ projektas –„Mūsų kaimas dalelė Lietuvos: surask – pažink ir vertink“. Draugijos nariai gyvena Rietave ir aplinkinėse kaimo vietovėse – Giliogirio kaime, rengiant bendrus renginius, temines išvykas, teikiant savanorišką socialinę pagalbą vyresniems žmonėms susisiekimas aktuali problema, draugijai buvo reikalinga parama nebrangioms susisiekimo priemonėms įsigyti. Jos turėtų pagerinti kaimo žmonių buitį, suteikiant prieigą prie MAXIMA prekybos centrų. Taip pat tai yra ir iniciatyva ieškant alternatyvos maršrutiniams autobusams.
Įvairovės nėra
Kurortų keliuose matome visą transporto priemonių margumyną: dviračiai, žmonių su negale važiuoklės, triračiai elektriniai motoroleriai. Kaimo keliuose tokios įvairovės nėra. Apie pigesnes negu automobiliai, stabilias, lengvai vairuojamas, su krepšeliais pirkiniams transporto priemones ne visi žino, net ir tie, kurie galėtų jas įsigyti savo lėšomis ir neturėtų vargo nuvykti iš kaimo į miestelį ar šalia esantį kaimą. Draugija „Veikiam. Lt“ jau gavo du vienviečius triračius motorolerius, dar laukia trečio dviviečio motorolerio. Jais galės naudotis ir vyresni, ir jaunesni draugijos nariai, kuriems iš kaimo reikės nuvykti į miestelį tvarkyti reikalų, apsilankyti pas medikus, užsukti į biblioteką, muziejų, nuvykti, ko nors nupirkti sunegalavusiam draugijos nariui ar pasižiūrėti koncertą, spektaklį, parodą. Taip pat motoroleriai pravers pageidaujančius jaunus žmones saugioje aikštelėje, mokant tokio transporto vairavimo.
Tai kukli iniciatyva pagerinti prieigą prie paslaugų, profesionaliosios kultūros, naudotis priemone, padedančia suteikti tarpusavio pagalbą, tačiau pradžia lemia tolesnius žingsnius.
