Tuoj – tuoj kryžkelėje susitiks išbėgantis Geltonasis šuo ir Geltonoji kiaulė, bet, atrodo kad kelininkai ir šiemet neapsieis be šunybių ir kiaulysčių.
Baltu sniegu apkloti laukai džiugina akį. Kas kita sniegas ant kelių. Juo nesidžiaugia mažų gyvenviečių žmonės. Kaimo tipo gyvenvietėse infrastruktūra menkėja, vos ne už šešių – devynių kilometrų nuo rajono ar seniūnijos centrų vis dar bandantys krutėti senoliai jaučiasi už civilizacijos ir kultūros ribų.
Didelė bėda nevalomi ir nebarstomi žiemą keliai. Gyventojus guodžia, kad egzistuoja eilė ir jie sulauks meto, kai keliai bus nuvalyti ir pabarstyti. Deja, kiekvienais metais bent Rietavo seniūnijos kaimiškų vietovių gyventojai nesulaukia eilės iki Joninių, o po Joninių jau galima ir nebelaukti.
Pakelės užsnigtos, nežinia, ką dengia sniegas – akmenį, kupstą ar duobę. Sunkiau nulaikantiems pusiausvyrą senoliams baisu žengti klampiu sniegu. Drąsesni bando rizikuoti eiti važiuojamąja kelio dalimi, bet ten tenka slidinėti, kaip veidrodis nupuoliruotu ledo keliu.
Ką daryti gyventojams, kai prireikia patekti į gyvenvietės centrą apsipirkti atvykusioje parduotuvėje ant ratų ar bandantiems ištrūkti iš ledu sukaustytos gyvenvietės pas gydytoją ar vaistininką? Tada tenka rizikuoti klampoti užsnigta šalikele ir nežinia už ko užkliuvus gauti traumą ar laviruojant ledo kelio važiuojamąja dalimi patirti autoavarijos pasekmes.
Senoliai stumia nuo savęs tolyn telefono aparatą ir stipriai sukandę dantis tyli ir stengiasi neprasitarti kitur gyvenantiems į pasaulį išskridusiems vaikams, kad reikia gydytojo, vaistų, kaminkrėčio ar veterinaro – bijo, kad atskubantys pagalbininkai pateks į avariją slidžiame kelyje. Tokiais keliais pavojinga važinėti pašto darbuotojams, paramedikams, mažų mokyklėlių mokytojams, vykstantiems į darbą žmonėms.
Taigi, kaimo gyvenviečių gyventojai svetimi savo kraštui, palikti stichijos malonei, jais nesidomi gausios visuomeninės organizacijos, jų veikėjai, šiltose patalpose mąstantys, ką reikėtų nuveikti šiais metais: organizuoti fotosesiją ar romansų vakarą Žemaitijos metų garbei. Žemaitis – ne iš kelmo spirtas, kaip nors nusigaus iškilmių pasižiūrėti. Gal ir lūžio kelyje nepasigaus.
Taigi, kur tas langas, pro kurį turėtų įlipti protestuojantys senoliai įkalinti ledo karalystėje ir priminti, kad kaimo gyventojui traumos kelyje sukelia tokį pat skausmą, kaip ir kitoms gyvoms būtybėms ir, kad nežmoniška atimti galimybę kaimynui užsukti pas kaimyną, uždaryti sodyboje, atskirti nuo artimųjų.