Jis artėjo prie vidutinio amžiaus. Vilčių kažko pasiekti, prasigyventi neliko. Augdamas su viena motina, svajojo, kuo greičiau išsprukti iš namų aplinkos. Kai išspruko, jokios nostalgijos nejautė. Tik nei gyvenimo pradžioje, nei viduryje niekas raudono kilimo neklojo. Mokėsi iki šešiolikos metų, artėdamas prie tos ribos jautė, koks yra nereikalingas mokyklai. Amatų mokykloje kambariokai buvo gabesni mokytojai negu mokyklos pedagogai.
Tam, kad išgyventi, keiksmai skriste skrido nuo lūpų, kumštis apsisukdavo greičiau, negu jis suvokdavo, ką daro. Mokytojai bijojo jam ir žodį ištarti,o apie apklausą žodžiu nė kalbos nebuvo. Traktoristo diplomą vaikinas gavo, bet serviso savininkai prie traktoriaus jo leisti neišdrįso. Sutiko sesers vestuvėse visai šaunią pamergę. Puiki mergina buvo Jolita. Pokalbiui daug žodžių nereikėjo. Jis pasakė eik tu … kokia esi graži. Ji atsakė – koks kvailys, blyn. Ir tikrai abu pirmą pažinties vakarą nuėjo blynų kepti. Aušrinė buvo našlaitė, jai pavyko gauti socialinį būstą.
Kambarys buvo jaukus, tik koridoriai lyg po žmogbeždžionių atakos. Bet jis vaikinas neišlepęs. Taigi, kaip jau buvo minėta Igną sužavėjo kambarys, bet kambariui nepasipirši. Svarstė pasipiršti kambario merginai, bet ji pasipiršo pati. Ar tie kartu praleisti keleri metai buvo laimingi? Gal taip, gal ne? Ignas ją plūdo todėl, kad negalėjo rasti darbo, todėl, kad koridoriai dvokė ant prasto aliejaus keptomis bulvėmis ir todėl, kad panašaus likimo broliai daužė koridoriaus langus, o jų vaikai rašė keiksmažodžius ant sienų. Ji kvietė policiją. Blogiausia, kad toks gyvenimas tęsėsi ir atsiradus vaikui. Vaiką atėmė valdžia, o juos išvijo iš socialinio būsto. Abu atskirai nuplaukė pasroviui. Jį srovė nuplukdė į didelį prekybos centrą.
Darbuodamasis jo salėse matė žmones su ryšuliais, matė lentynas, pilnas visokių gėrybių, matė linksmas šeimas, matė besisukinėjančiuosius. Tie, kurie prie taromatų daugiausia jo likimo broliai, bet jie galėjo, kur norėjo rinkti butelius. O jis… Jis pririštas salėje kaip šuo. O atlyginimas toks, kad sunku keiksmažodį parinkti, kuris jį apibūdintų. Tiek uždirbdamas nei butui, nei mašinai nesusitaupysi. Jei ateitų į pasaulį vaikelis – vėl atimtų.
Tie taromatai virto lyg liga. Ignas juos tiek ilgai stebėjo, jog perprato jų mechanizmą. Jaudindamasis šiek tiek pakrapštė tą skurdo palydovą. Ir pradėjo kristi nesutraiškyta tara, kurią jis galėjo pasiimti ir vėl įmesti. Bet tada prakeiktas centras, išlaikantis juos, mažuosius žmogelius ilgas valandas, suteikiantis nakvynę penkiems viename kambaryje, vagiantis gyvenimus ir ateitį nors šiek tiek tegu užmoka už beviltišką vergovę…
Bet jis buvo menkai lankęs mokyklą, nesuvokė, kad keisti dalykai, vykstantys su buteliais kris kam nors į akis. Ignas kulniavo ir kulniavo prie kasos su čekiais pinigams gauti, stebindamas pardavėjas.
Jos nesuprato, kaip plikomis rankomis atėjęs į darbą Ignas sumesdavo didžiausias šūsnis butelių. Žinoma, jis buvo nuaustas, išmestas iš darbo, bet be dėstytojų išmoko savito verslo.
Mindaugas Jonušas