Siedim su Andrienu parke, mum jis labai patuogus. Če ant tiek tamsu, niūru i tuščia, ka net pareigūnai neprasuk. O tas leidž laisvai, be valstietiškas paranojas, miegautis kviečių sultim gaiviam uore.
Staiga, iš tamsuos išlend toks dieduks i ramiu diktoriaus balsu, be jokių kalbuos šiukšlių, saka:
– Atsiprašau, vyrai, gal planuojate tarą palikti ar vis dėl to esatę linkę ją pasiimti su savimi?
Aš vuos nepaspringau. Susižvalgom su Andrienu, nu grynai jausmas, kai kokį išminčių iš pasakų sutikę būtume. Taip dieduks sušnekieje kultūringai i ramiai, galietų puokalbių laidą vest a bent žines perskaityt.
– O kode, dieduk, klausi? A stebuklą kokį žadi daryt če? – su nerimu klausiu. Nu, o ką? Gal ištikra taip būn, ką čia žinuosi…
– Menkas iš manes burtininkas, bet nedidelį stebuklą norėčiau padaryti. Sumesčiau butelius į stebuklingą dėžutę, kad galėčiau šiandien būti sotesnis, nei alkanas, – dieduks pasakoj mum apie šiuolaikinius stebuklus. Nu atvirai pasakysiu, biški nustebina iškalba.
– Gerai, dieduk, mes tau kapitalą, o tu mums sava istoriją, – jau įtariu, ka če kažką originalaus išgirsim.
– Mano istorija neįdomi, bet apsikeiskime tuo ką turime, – siesdams šalia saka ans mum.
Nu i papasakoje dieduks trumpai, ka vards jo Aleksandras, bet galim vadint diede Saša. Gezas kažkokiam Xujabarovske baige geležinkele inžineriją i atvare čia. Dirba Razvališky prie vagonų i visokių šilumvežių. Vede vietinę Marytę, katra daba jau a.a. Mylieja ją visa širdim. O daba išieje į pensiją i jau keletą metų, kai ant batona jam vis pritrūkst. Gyven trijų kambarių bute kažkur Draugystėj, ka anūkai tilptų, kai juos atvež kartais. Sūnus Anglijoj kompiuterists, dukra Vokietijoj violančele gruoj (už algą, kas keista). I yra lietuvis, tik be lietuviška krauja. Tesiog taip jaučias.
Gaila neišein Jum jo girdiet. Tas diktoriaus balsas, tvarkinga lietuviška kalba, inteligentiška tokia ironija. Permuštų Čekuole reitingus, kai nieka.
Atidariau jam buteliuką:
– Matau, ka tu ne visai linksmai gyveni, diedi Saša. Kaip suprast lietuvis iš Rusijas vardu Saša? – klausiu, nes tokių lietuvių nesu da matęs.
– Aš vaikų namuose užaugęs, tėvų savo nesu matęs ar girdėjęs. Giminių taip pat. Kai mane nukreipė į Lietuvą, vykau su nerimu. Daug tuo metu baisių legendų apie Lietuvą buvau girdėjęs, bet išsisukti senais metodais neturėjau galimybės. Ištikro nesu aš lietuvis, tiesiog man šis kraštas ir žmonės labai patinka, – i užsiverč sultis dieduks. Pačeps paragavęs, pažiūr etiketę i nustemb kaip skanu.
– Pirmą kart girdžiu, ka rusas sakytų, jog jam lietuviai patink. Kas čia per keists viejas iš rytų? – biški nusistebiu.
– Jūs turite labai gerą charakterį, tik jo potencialą dažnai ne ten panaudojate. Kai aš čia atvykau, buvau jaunas ir perspektyvus tarybinis specialistas. Tai buvo 66-ais metais, jei gerai pamenu. Mane paskyrė vadovauti nedideliai šaltkalvių brigadai. Labai gerai atsimenu pačią pirmą dieną, – pasišypsa i viel gurkštel.
– Nu tai visi prisimen pirmus kartus, prie ko če charakteris?
– Turbūt iš pasakojimų žinote, kokie tuo metu laikai buvo ir tvarka? Tai va, ateinu aš susipažinti su man paskirta brigada, sveikinuosi “Dobrij den, tovarišči”. O jie man mandagiai atsako rusų kalba “Pašol na****”. Aš puoliau piktai aiškinti, kas bus, jei įskųsiu, gąsdinti. O vyriausias iš jų, toks Antanas, vėl su šypsena taria “Neponial? Ja vet skazal – pašol na****”.
– Tai įskundėt?
– Ne, kažkas mane stabdė, nors tikraj norėjau. Po kiek laiko, Dievas iškrėtė pokštą ir valgykloje mane supažindino su Maryte, kurią vėliau aš vedžiau. Marytė buvo Antano sesuo. Dar ir dabar, kai aplankau Antaną, jis nepiktai su šypsena sako “Pašol na****, Sašok”.
Įduomus giminies susitikims turietų būt. Keisti tie senukai būn, kažkaip paprasčiau į viską žiūr i ne tokie jautrūs žuodžiams. Turbūt tode jų žodžiai taip negąsdin i nežeidž, ka jie žina kas ištikra yra baisu i kas ištikra sužeidž.
– Tai, o ką daba apie viską galvuoji? A neatruoda, ka viskas yra šūds, kai inžinierius pensijoj tur butelius rinkt tamsiuos pakampiuos? A vis da patink Lietuva?
– Ne viskas, vyrai, taip paprasta. Mūsų karta suklydo patikėdama melu. Mes laikėmės anų laikų ideologijų, auginome savo vaikus gyventi tame laikmetyje. Mokėme, kaip gyventi toje sistemoje. Kaip gauti mėsos, rūbų, butą, žigulį, patogų darbą, kaip vogti, kaip kombinuoti, – atsiduso ir vėl godžiai siurbteli sulčių.
– Diedi Saša, aš kai ko nesuprantu. Tu blogai gyveni, bet iš tavęs joke pykče niera. Kame če reples? – stebiedamasis klausiu aš jo.
Dieduks pasišypsa i saka:
– Jei aš susipyksiu su savimi, tada tikrai blogai gyvensiu. O dabar aš gerai gyvenu. Mano karta padarė klaidą. Tai, kas vyksta dabar – tiesiog pasekmės, kurių mes nusipelnėme. Mes užauginome savo vaikus mokydami rūpintis daiktais, bet ne žmonėmis. Žinoma, ne visi taip auklėjo, bet didžioji dauguma užaugo besivadovaudami šiomis vertybėmis. Blogai ne man. Man reikia tik sulaukti, kol numirsiu. Blogai yra Jums.
Aš nusijuokiu, bet net pats girdžiu, koks juoks netikras.
– Pažiūrėkite, kuom rūpinasi Jūsų tėvų karta – įtaka, valdžia, karjera, turtai, daiktai. Jie Jums perka viską ką gali – butus, automobilius, studijas, diplomus, darbo vietas ir pan. Kaip pasiklosi, taip išmiegosi – sena liaudies išmintis. Va mes blogai pasiklojome, blogai ir miegame.
Susižvalgom su Andrienu, kažkoks viejas čia arba ne. Nieka nebesuprantu. Diedule susirenk talpas ir nueidams da dadur:
– Arba Jūs susitvarkysite arba Jūsų vaikai bus dar liūdnesni. Melas žmogų suėda. Todėl tiek daug žmonių ir išvyksta, nes juos griaužia visa ši atmosfera, nepakelia. Maksima tuoj užsidarys, todėl turiu paskubėti. Dėkoju ir iki, vyrai, – i dingst tamsuoj diedis Saša.
– Blet, abydna, – ar tai pikts, a liūdnas ištar Andriens.
Nu i ką daba galvuot? O va ką.
Ta karta mums į literatūras programą prikiša romantikas apie amžiną meilę ir jos niekaip nekeič. O patys įsimyl kelis kartus per gyvenimą i da kelis kartus be meiles. Tode Skyrybų centras i tur ką veikt.
Gezai aiškin mum, kaip svarbu gyvenime turiet principus i sąžiningai siekt sava tiksla. O patys lend į subines kiekvienam viršininkui, tode valdininkam i yra rankas nubučiuotas.
Visą laiką mum čiešin bendruomeniškumą, aiškin ka visi kartu mes viską atkelsim. O patys vag aksfaltą, katruo važinies i gimines, i patys. Net suodų pirmininks susikombinuoj sau elektras kaimynų sąskaita.
Aiškin, kaip svarbu yra skaidriai i sąžiningai dirbt, o patys išsukiniej melagius i vagis. Tode visi komitetai i persistumde seime. I tode, po visų tyrimų i cirkų, da nei viens neprarada neliečemybes.
Saka jie mums, koks svarbus yra išsilavinims i kvalifikacija, bet patys geriau besmegenį sunieną pasamdys, nei aukštuos kvalifikacijas specelistą. Ne tik į kelius, kitur irgi taip pat.
Paaiškin, kaip reik žiūriet į ateitį. Nors patys vis da gyven penkmeče planais i tų pačių principų nesilaika. Kiek kadencija užtrunk, tiek i ateities planai siek. Da gezai pastrateguoj, ka aktualiausi klausimai paskutiniems metams liktų, prieš pat rinkimus. O jei nedastrategava, tai pašalpuom durniukus apipil.
Apgava senei mumis, tode reik iš jų atimt visą veiklą. Daiktai lai liek, jiems jie brangūs. Bet organizuot viską turim mes patys. Akivaizdu, ka tiem arogancijes pilniem fanatikam ne kažkas gaunas. Tik nervus visiem ištampa, o linksmuma joke.
Draugai, katrie turit smegenų, eikit gelbėt mumis, kol da yra ką gelbėt. Nu pradžiai bus nejauku, o paskui įsivažiuosit. Jau daba valdžiuoj jaunims normaliai stum, bet Jiems trūkst da chebras ten.
P.S. Toks rudeninis, nepykit
