Daba įsivaizduok. Gyveni sau visas linksmas, grybą pjauni, viskas vykst normalei, jokių problemų kaip i niera. Jėgų pilns, pezi ką nuori, fiejom čiešini, naktim trankais, karjeras sieki a šeip ten bbd. Viskas čiki piki.
Bet po kiek laika, kaip nors netyče, visai nepričiom paaiškiej, ka tava minutes daktars chujakt i suskaičiava. Žiūri, ka jau če nieka linksma i nebebus: ramentai, valdiškas pakluodes, lašelines, basons po luova. Karoče, horizontali padetis.
Pradžioj tu da kažkam rūpiesi, bet po kiek laika tava puviesių kvaps pradies grūzint’ visus aplink. Nu gali gi suprast’, jiem tai linksma, o tu jau ant krašta liūdnas stuovi i varvini pūlius.
I žiek, nieks apelsinų nebeatneš, užlek’ an kelių minučių šale pasediet’ i patyliet’. Nu i tai, jei proga yra – pvz jei datraukei iki gimtadiene.
Ble, kai pagalvoji, toks zjbs buvai, o daba guli nevilties lovoj i bandai ką nors įžiūriet’ ornamentuose, katruos palubiej palika chaltūrščika špaklerke.
Nu i pz, bene ne? Nu ja, bet ne. Yra da tokių žmonių, katriem nier grūzas tavim rūpintis, nors jie i nežina, koks tu putiovs buvai.
O daba baik įsivaizduot’ i paeditink deklaraciją. Tava draugele medžiuokles klubs nier jau toks verts tų 2 proc., nes yra vertesnių.
Bo blemba, karma iz a bič’.