Vėlinių žvakelės šildo lapkričio pradžios žvarbą, jų šilumos ieško mūsų artimųjų sielos, žvakutės primena, koks trapus yra gyvenimas. Gyvybė, gyvenimo patirtis, pasaulio pažinimas, buvimas jame – neįkainojama Dievo dovana. Todėl Dievo dovaną reikia su meile ir dėkingumu saugoti, išmokti tausoti artimą ir nesielgti taip, kad kitam žmogui būtų negera, nejauku tavo draugijoje.
Žvakelės degs ir ant ne laiku išėjusio iš šio pasaulio gydytojo kapo. Tai skaudus priminimas, kad kartais esame trumparegiai, stebėdami kitus žmones, mėgstame apsimesti tarsi nepastebėję plintančių bėdų. Neturėjo būti laisvai ištartas žodis „mobingas‘“ tik tokia kaina. Ir vis tik jo poelgis reikšmingas, nes pagaliau pastebėtas negeras reiškinys ir visi, kas su juo susidūrė ( reikia tikėtis) prabils apie jį drąsiau.
Mobingas – žiauri psichologinė agresija, kuri išveja žmogų iš darbo, sugadina jo kaip specialisto reputaciją, sutrypia svajones ir gebėjimus, sužlugdo asmeninį gyvenimą ir net pastūmėja link savižudybės.
Vokietijoje, Skandinavijos šalyse taikomos priemonės prieš mobingą. Pas mus mobingui palankios sąlygos, mobingo šalininkai pakankamai energingai gina savo poziciją viešojoje erdvėje, nuomonės formuotojai populiarina mobingo filosofiją. Jis sutinkamas intelektinės veiklos sferose. Jam padeda šaknytis požiūris – jog prestižas susikuriamas, sukeliant baimę, parodant, jog asmuo ar neformali socialinė grupė turi pakankamai galios manipuliuoti likimais.
Mobingui kelią atveria sumenkėjusios erudicijos elitas, kuris jaučiasi nesaugus, bijo konkurencijos, nori tam tikro elito uždarumo. Tam pasitelkiamos atestacijos nesusijusios su atlyginimu ir kvalifikacine kategorija, norima sumažinti socialinių garantijų apsaugą darbo teisėje, neapibrėžtumą, skirstant darbo krūvį, sunkias ir lengvas užduotis. Gera vadyba, sugebėjimas apskaičiuoti nuostolius, atsirandančius dėl prastos psichologinės atmosferos darbe, sugebėjimas reguliuoti darbuotojų konfliktus, kol jie dar užuomazgoje- nepalankūs veiksniai mobingui.
Todėl sąmoningai ar nesąmoningai bandoma plėsti, bet silpninti vadybos raišką. Štai keitėsi kolegijų pobūdis, reikalavimai jų veiklai. Jos artėjo prie universitetinio lygio, deja personalas ir vadovai buvo suformuoti tada, kai šios įstaigos lygiavosi į bendrojo lavinimo vidurines mokyklas. Įsivaizduokime to personalo nuotaikas: iki pensijos keli žingsniai, aktyvaus žinių įsisavinimo laikotarpis praėjęs, vadovas, nerandantis kitos išeities išlikti, kaip būdamas laikinai einančiu pareigas vadovu.
Toks kolektyvas labai solidarus, nusiteikęs uždelsti naujovių taikymą ir kiekvieną naujai atėjusįjį mokantis klusnumo, besistengiantis nuolat kelti grėsmės, baimės netekti darbo jausmą. Tokioje atmosferoje darbuotojui lieka du keliai – įsitraukti į mobingo grupę arba tapti auka ir kęsti, kol ištvers, kol pablogės sveikata. Ar vadovas, netvirtai stovintis darbe, spręs psichologinės atmosferos problemas? Kam jam laikinam ir basam žengti į ugnį. Mokyklose mobingo pamokas gauna jau vaikai.
Jie įtraukiami į suaugusiųjų žaidimus, gaudami signalus ( užuominas, nuomonę išreikštą veido išraiška), jog kažkurios mokytojos autoritetas mokykloje nepripažįstamas ir nedrausmingumas, pokštai pamokoje bus vertinami atlaidžiai. Mokiniai mokosi ne tik mokomųjų dalykų, bet ir mobingu nuspalvinto elgesio. Mobingui atsirasti palankus dalykas – darbo apmokėjimas ne pagal žmogaus kvalifikaciją ir darbo sudėtingumą. Atlyginimas neauga, netenkina poreikio oriai gyventi, susitaupyti lėšų bėdos atvejams – tik pabandyk reikalauti, visai neteksi darbo ir atlygio.
Mobingo šalininkai nuolat slepiasi už demagogiškų frazių: nesugebi valdyti situacijos, trūksta kompetencijos, pagalvok apie savo charakterį – kodėl tavęs visas kolektyvas nemėgsta. Jei žmogus nelaimingas – priežasčių reikia ieškoti savyje, ne kituose. Visos tos frazės žemina savivertę, mažina pasitikėjimą savimi. Klajojančiame anekdote pasakojama, kaip trys bičiuliai, mėgstantys papokštauti, įtikino ketvirtąji, jog tas laukia kūdikio. Mobingo grupė gali įtikinti, jog pastebi ligūstos psichikos požymių. Tada žmogus bijodamas, sustiprinti įtarimus itin intensyviai kontroliuos save, pervargs nuo įtampos, dažniau darys klaidas, turės nemalonumų, kaupsis stresas, nepastovus bus kraujospūdis, kamuos nemiga.
Sudaryta nepalanki opinija, keistuolio reputacija trukdo kreiptis pagalbos, pasipasakoti, kas vyksta. Vadovas įžvelgs tame pagalbos prašyme tik patvirtinimą, kad kalbama teisingai, jog Jonas ar Petras konfliktiškas, nervingas, turi gal net psichikos problemų. Žmogus atsiduria baisioje izoliacijoje, kur neįmanomas jo kaip specialisto augimas, jis atrodo nepatikimas, kai ką nors aiškina –suvokiama ar apsimetama, kad suvokiama, jog kolega ligūstai įtarus, fantazuoja nebūtus dalykus ir juo būtina atsikratyti.
Mobingas prasideda tyla, dirbant vienoje patalpoje, pastaba ar replika menkinant autoritetą viešo išstojimo metu, informacijos slėpimu, įkyrus domėjimasis darbu ir pertekliniai patarimai. Vėliau sudaromos situacijos, kad nebeišlaikytų kantrybė, įvyktų emocinis sprogimas, kuris traktuojamas, kaip psichikos nenormalumas, vėliau žmogus išeina su viltimi, jog kitur ras kitokį mikroklimatą. Deja, mobingo grupė nesuinteresuota, kad išvytas žmogus pradėtų sėkmingai dirbti ir gyventi. Tai paneigtų grupės suteiktas charakteristikas, gal susvyruotu grupės autoritetas. Todėl telefoninės charakteristikos paruošia vaidinimo tęsinį…
Konfliktai, kokioje nors raštinėje, žmogaus perėjimas į kitą darbą, atrodo, tokie niekai. Bet jie sukelia emigraciją, darbuotojų kaitą, praradimą motyvaciją įsidarbinti. Kompensacijos, išeinant iš darbo tarpusavio susitarimu – reikalauja lėšų, kurios galėtų būti panaudotos prasmingiau. Vaikai, girdėdami suaugusiųjų pokalbius apie darbą praranda motyvaciją socializacijai. Taigi, mobingas pažeidžia net būsimąją kartą. Peržengia miesto raštinės ribas ir tampa net politinės kovos metodu.Todėl metas apie jį prabilti, paskelbti jo požymius ir pradėti abejoti įsitikinimu, jog dauguma teisi, o auka nusipelno mobingo.
Mindaugas Jonušas