Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas LR Seime priimtas 2019-04- 11. Naujojoje įstatymo redakcijoje pataisos padarytos dėl rezonanso, visuomenei reaguojant į vaikų paėmimą iš šeimų. Įstatymą dar turi pasirašyti prezidentė.
Kuriant ir priimant įstatymo pataisas diskusiją laimėjo nuomonės, kad vaiko paėmimas iš šeimos gali būti tik kraštutinė, neišvengiama priemonė. Tokiu būdu aukščiausiu valstybiniu lygiu pripažinta, kad šeima vaikui yra vertybė, radikalus giminystės ryšių nutraukimas besiformuojančiai asmenybei, įžvelgus didesnį pavojų negu jis yra iš tiesų, pažeidžia vaiko saugumo jausmą, poreikį bendrauti su artimais žmonėmis, patirti jų meilę ir rūpestį. Diskutavę socialiniuose tinkluose žmonė po ilgų ginčų vis tik sutiko, jog labai plati smurto sąvokos samprata gali padaryti vos ne kiekvieną šeimą pažeidžiamą, o perdėtai kruopšti kontrolė daro gyvenimą nepakenčiamą, nuolat jaučint grėsmę netekti vaikų.
Tačiau gyvenimas vėl paruošė iššūkį: Klaipėdos universitetinėje ligoninėje neblaivi mama pagimdė vaikutį, kurio kraujuje rastos keturios promilės alkoholio… Medikai turi vilties, kad vaikas išgyvens, tačiau pasekmės jo raidai liks. Tokiais atvejais poveikio įtaka atsiskleidžia ne iš karto. Tokia motina žiauresnė už nusikaltėlį, užpuldinėjantį žmones nuošalioje vietoje, vėlyvu metu. Nusikaltėlio auka turi galimybę pasprukti, šauktis pagalbos, gintis. Kūdikis bejėgis, visiškai priklausomas nuo biologinės motinos, kurios sąžinės balsas yra tapęs nebyliu, gyvenama šios minutes džiaugsmais, negalvojant apie ateitį ir į pasaulį ateinančios gyvybės likimą. Ką jau bekalbėti apie vaiko teisę į išgyvenimą, nežalojančią aplinką, gražią ateitį. Nesąmoninga biologinė motina žaloja save, savo vaikelį ir daro skriaudą senstančiai visuomenei, kuri laukia kiekvieno ateinančio naujo, ją atkurti pasirengusio nario.
Stichinė, pavojinga motinystė meta šešėlį visiems tėvams ir pasmerkia pavojaus kontrolei – nudegęs su karšta sriuba ir šaltinio vandenį prieš gerdamas pučia. Kas atsitiko, kad nesiliauja sukrečiančios žinios apie tėvystės ,motinystės deformacijas? Kur tas šaltinis, iš kurio teka nužmogėjimo srautai.?
Ar gamtinėje, ar socialinėje sferoje, pažeidus dėsnius, susilaukiame ilgalaikių sunkiai koreguojamų pasekmių. Požiūris į dirbančiuosius pakito: jie nebėra tautiečiai, kolegos,darbo draugai, bet pigi, tinkama, netinkama darbo jėga. Pigūs ir tinkami dirba, vis mažiau laiko galėdami skirti šeimos pareigoms, vaikų ugdymui. Netinkami – ne gyvena, o leidžia dienas užsimiršimo svaigulyje, prarasdami žmogiškąsias savybes. Ir vieni, ir kiti darosi psichologiškai pažeidiami: pirmoji grupė dėl įtampų, konkurencijos, kintančių, didėjančių reikalavimų, antroji dėl gyvenimo beprasmiškumo pojūčio. Todėl ant kiekvieno mėgstančio intrigas ar piktnaudžiauti dirbančiojo pragyvenimo lygiu, laisvalaikiu vadybininko sąžinės gula vaiko ašaros. Taupymas jaunimo tinkamo laisvalaikio sąskaita, delsimas jį organizuoti užkampiuose nokina vaisius, kuriais niekas nesidžiaugia.
Imunitetas girtuoklystei ne didėja, vaikai pasmerkti augti, ugdomi neprognozuojamų priklausomybės ligonių aplinkoje ir jų antiugdomi. Tuo labiau, kad turime senas tadicijas vaišintis tuo, kuo nedera. Antai Mikalojus Katkus „Balanos gadynėje” rašė: Pradžioje XIX šimtmečio degtienės varymas buvo visai palaidas: kas norėjo ir galėjo, tas turėjo savo namuose bravorą ir degtienės. Jis nurodo, jog šventą dieną, vykdami į bažnyčią, žmonės pasiimdavo du butelius degtinės, moterims pasaldintos, o vyrams karčiosios. Pasibaigus votyvai, sumai ir pamokslui būdavo poros valandų pertrauka iki mišparų. Papietavę, pasivaišinę linksmi parapijiečiai susirinkdavo į mišparus.
Progų pasivaišinti netrūkdavo: vestuvės trukdavo visą savaitę, krikštynos tris dienas, namų šventinimas, bičkopis,įkurtuvės, sandorių laistymas ir kt. Tokie papročiai ugdė įpročius. Tdėl iškilios asmenybės imdavosi kovos su negerais reiškiniais. Antai, vyskupas Motiejus Valančius pakeitė pamaldų tvarką – neliko pertraukos, įsteigė Blaivybės broliją, stodami į broliją, žmonės prisiekdavo blaiviai gyventi. Už blaivybę buvo skiriama daug atlaidų. Matyt, tokios brolijos reikėtų ir šiuolaikiniam jaunimui.
Šiais laikais, kai girtuoklystė naikina Lietuvos vaikus reikėtų paremti visuomenę blaivinančias iniciatyvas. Ar visada tai suvokiame? Rašytojas mini, kad girtuoklystės velnias labai atkaklus.
Diskusijoje, ar skubiai atimti iš netinkamos aplinkos vaikus, ar teikti pagalbą šeimai ant abiejų svarstyklių lėkščių galima rasti ir padėti svarių argumentų. Taip, veikia vaiko teises ginančios tarnybos, bet kaip apginti dar negimusį vaiką… Gali gelbėtojas ateiti ir suteikti ne itin džiugiai sutinkamą pagalbą, kuri nekvalifikuotai suteikta gali tapti asmenybės ir visuomenės konflikto pradžia. Išsivestas vaikas suksis pagalbos rate iki pilnametystės. Taigi, dar atviras įtakoms jis jau turės pradėti gyventi savarankiškai, gal būt po nakvynės namų pastoge. Ar jis be artimųjų pagalbos, įspėjimo, griežtesnio žodžio išliks atsparus prisiplakėliams parazituojantiems bičiuliams tokiems, kuriuos matome TV socialinėse laidose, ar sugebės pasinaudoti valstybės skiriama parama… Daug klausimų – reikėtų daugiau atsakymų.
Matyt, vienintelio recepto, kaip apsaugoti vaikystę rasti neįmanoma, reikia mažinti rizikos faktorius, žlugdančius šeimas – gimtoji šeima lydi žmogų visą gyvenimą, globėjų pareigos pasibaigia, globotiniui sulaukus pilnametystės… Visose ugdymo grandyse ir institucijose turėtų būti skatinamas atidumas vaikui,jo auklėjimui, laisvalaikiui, dvasiniam nusiteikimui, rengimui tėvystei, motinystei. Kai mokykla laukia, kada ją paliks sunkus mokinys ir su džiaugsmu atsikrato šešiolikamečio, o stichiniams tėvams rūpi tik vaiko pašalpa į visuomenę ateina karta, tokia,kad sunku numatyti, kokią žalą jie gali padaryti savo vaikams.
