Turime pripažinti, kad vaiko teisių pagrindų įstatymas buvo priimtas, kai visuomenę veikė emocijos dėl Matuko tragedijos. Kai įstatymas ėmė veikti, kitos emocijos sukrėtė Lietuvos žmones. Įstatymo tekste visko nesurašysi, rašydamas visų aplinkybių nenumatysi ir neaprėpsi. Vykdant kovą su blogiu, reikia sąžinės, išminties ir geranoriškumo. Jei jį vykdantis žmogus įsivelia į ambicijų kovą, formaliai atlieka savo darbą, nesuvokia, jog jo rankose atsidūrė kitų žmonių likimai – geri tikslai virsta blogiu realybėje. Emocijomis paremtas įstatymas dažną kartą iššaukia visuomenėje įvairias reakcijas-ypatingai tada, jei jo vykdymas ne tų specialistų rankose, kuriose reikėtų.
Tačiau turime suvokti, kad turime 21 amžiuje galų gale atsisakyti ugdymo baime, jėga, užtikrinti vaikystę be smurto: tiek moralinio, tiek fizinio, nes žiaurūs dalykai, net ir nusikaltimai prasideda nuo mažų šiandien pliaukštelėjimų per rankas vaikui. Savitvardos praradimas rytoj pasikartos kraupiausiu scenarijumi. Kai nuolat girdime šiurpias naujienas: mažylis nuskendo dėl nepriežiūros, tėvai sąmonės užtemimo metu įmetė vaiką į šulinį, naujagimis rastas šiukšlių dėžėje – tenka pripažinti, kad namai nebėra saugus prieglobstis ir besąlygiškai nebegalima pasitikėti ugdytojais.
Turime pripažinti ir tai, kad vien įstatymo nepakanka jei kaimynai, girdėdami už savo namų sienos ilgai verkiantį vaiką, abejingai snūduriuos pasigarsindami tv, apsimesdami, kad nieko negirdi, o po galimo įvykio gūžčios pečiais.
Jei atsiranda įstatymas, turi būti numatyta, kaip jis veiks. Šiuo metu uoliai kuriami nurodymai jo vykdytojams, tėvai tikrose ar tariamose dramose iš anksto vertinami, kaip galimi nusikaltėliai. Tada tariama drama virsta tragedija šeimai, vaikui ir visuomenei. Konfliktinės situacijos metu mažas vaikas išplėšiamas iš namų, pažįstamos aplinkos, išgąsdinamas. Nuo tėvų saugomas po devyniais užraktais. Ar gali jis teisingai nupasakoti įvykį, būdamas išsigandęs, bijodamas naujų globėjų ir jų ketinimų. Tokiu atveju visai įmanoma, kad mažametis, suvoks savo teisių gynėjus, kaip pavojingus jam, stiprius tėvų priešus ir bandys „sumažinti pavojų“ blogai atsiliepdamas apie tėvus.
Jau matėme, kaip sprendžiamos šeimos bėdų problemos. Pasirinkti sprendimai atrodo ekonomiškai brangūs mokesčių mokėtojams, tiesos paieškos abejotinos ir ilgai trunkančios, kenkiančios mažo vaiko ir šeimos ryšiui, visame procese per daug slaptumo pagalbos vykdymo veiksmuose. Kodėl norima vaiką perkelti į aplinką, kur jis patiria šoką, o ne pas pažįstamus vaikui giminaičius.
Galiausia, jei jau yra įstatymas, kurio paskirtis apsaugoti vaiką ir jo gerovę, tai jo vykdymo kontrolė turi būti prioritetas valstybei, kad jis nenusidažytų korupcijos, aplaidumo, vilkinimo spalvomis, o jo vykdymas privalo būti patikėtas ne kažkam, kas nesugeba jo tinkamai vykdyti, o profesionaliam vaiko teisių specialistui, kuris užtikrintų pirmiausia vaiko gerovę ir saugumą, Vadovautųsi protingais kriterijais ir nemanipuliuotų įstatymo suteikta galia ambicijoms išreikšti.
Ciniška – dvidešimt pirmame amžiuje turėti ambicijų, kad kuriame gerovės valstybę bet joje nematomas mažiausias, pilietis, ignoruojami jo jausmai, ne suteikiama klystančiai šeimai pagalba, o ji raunama iš šaknų.
