Kuomet kiti savo simbolinėje palėpėje laiko vaikystės prisiminimus, senas knygas, piešinius, aš – kaupiu naujus draugus ir neįkainuojamą patirtį praleistą nuostabių žmonių – skautų– būryje. Pirmąjį gruodžio savaitgalį ( gruodžio 2-3 dienomis) Kybartų Kęstučio ir Birutės skautų draugovės skautai praleido ypatingoje sueigoje, aplankėme Plokščius (Marijampolės raj.).
Kiekviena skautų sueiga yra kažkuo ypatinga, mat čia turime galimybę bendrauti su naujais ir įdomiais žmonėmis, susipažinti, keistis mintimis, ir be abejo, išmokti naujų dalykų. Ypač malonu tai, kad visi skautai vienas kitą vadina broliais ir sesėmis. Tai suteikia pripažinimo, priklausymo bendraminčių ratui jausmą. Pirma kartą susipažinau su skautais per draugę, kuri, deja, jau mūsų būryje retas svečias. Tačiau ji man brangi tuo, kad rekomendavo, atvedė, supažindino. Aš jai liksiu už tai dėkinga. Tik atvykus į sueigą, mane džiugiai pasitiko brolis Povilas Žukaitis ir sesė Emilija Vensaitė. Prisipažinsiu atvirai, būti pasitiktai labai malonu.
Tradicinis skautų sueigos akcentas – rikiuotė. O jai, reikėjo pasiruošti. Kiekviena rikiuotė neapsieina be vado ir vėliavininko. Mat vėliava – ypatingas būrio simbolis. Rikiuotė prasideda nuo draugininko (tuntininko) duotos komandos: „Draugovė (tuntas) rikiuot“. Tada visi skautai sustoja skiltimis eilėmis puskvadračiu. Tada draugininkas sako: „Raportams pasiruošt, raportus vykdyk!“. Skiltininkas komanduoja: „Lygiuok“, „Ramiai“, „Paeiliui išsiskaičiuok“. Rikiuotė skautams yra garbingas dalykas, todėl svarbu, kad rikiuotė būtų tvarkinga. Rikiuotė ugdo skautų dėmesį ir kolektyviškumą, tobulina jų gebėjimą valdyti savo kūną, ugdo ištvermę. Rikiuotėje skautai įpranta greitai ir tiksliai vykdyti vadovo komandas.
Pirma idėja buvo tai, kad man bus patikėta ypatinga garbė – aš nešiu būrio vėliavą, bet prieš pat rikiuotę planai pasikeitė – mane paskyrė grupelės vadove, kartu su broliu Ernestu.
Žmonės yra įvairūs – vieni darbštesni, kiti mažiau. Tad gali atsitikti taip, kad broliai iš pradžių stengiasi, o vėliau atsipalaiduoja, ir tenka tvarkytis savarankiškai. Ech, tokie jau mūsų vaikinai!.. Panašiai atsitiko ir su mano partneriu Ernestu, bet aš priėmiau iššūkį, ir su pareigomis susitvarkiau. Po rikiuotės ėjome į dvasinę valandėlę, skyrėme laiko apmąstymams apie save, savo artimus ir mus supančią aplinką. Labai įdomūs buvo rankdarbiai, darėme savo sueigos emblemas. Na, o po intensyvaus bendravimo, darbo ir dvasinių apmąstymų gerokai išalkome. Visada yra daug smagiau, kuomet maistą gaminame savarankiškai, draugų būryje. Pietums ruošėme troškinį, toks keistas ir neįprastas – kitoks nei mamos ruoštas maistas išėjo, vakarienei buvo makaronai su padažu, o kitos dienos pusryčiai tai manų košė.
Sueigoje žygiavome gana daug, mūsų apranga turėjo būti tokia, kokios nebūtų gaila išsipurvinti. Prisipažinsiu atvirai, iš tiesų nėra lengva derinti mokslus su skautais, bet viskas yra įmanoma. Vakare buvo proto mūšis, degė vakaro laužas. O laisvu laiku dar išsiruošiau į žygį, nuo kurio visi kas ėjo, buvo be galo pavargę.
Taigi, mano bagažas ir stiprybė – skautų būryje. Linkėčiau ir Jums neužsiskleisti savyje, o dalyvauti skautų ar kitoje visuomeninėje veikloje, nes, mano manymu, čia, bendraminčių būryje, visą laiką galima išmokti kažko naujo, be abejo, jeigu tai patinka.
