Per visą Lietuvą nuskambėjo Žiežmarių mokyklos skandalas. Jį visi taip uoliai aptarinėja, jog kartais atrodo, kad pradedame mėgautis tuo įvykiu lyg smagiu serialu, nors tas įvykis skaudi tragedija ir gali tapti netikusia pamoka mokiniams.
Ar daug Lietuvoje mokytojų, kurie rizikuoja savo ramybe darbe ir ne tik moko, vadovaudamiesi principu – aš savo atkalbėjau, gražiai užpildžiau visa, kas liepta pildyti, o ir bando išmokyti? Tikrai tokių nedaug. Mokyklų darbo vaisius matome interneto diskusijose. Pasiskaitai kai kuriuos komentarus socialiniuose tinkluose ir įsivaizduoji jauną veidą be minties, būtybę, negalvojančią apie ateitį, kurią išjudina parašyti keiksmažodį ar vulgarią pastabą tik sunkiai valdomas instinktas. Kodėl ir kaip atsiranda toks užgesęs mokinys, turėtų atsakyti ugdymo specialistai. Tačiau mokytojas, turintis pašaukimą ir ištikimas savo misijai, negali, kasdien matydamas tokią jauno žmogaus tragediją, likti abejingu. Tiesa, tas neabejingumas gali prasiveržti desperatišku būdu ir tada prasideda mokytojo tragedija.
Matyt, ugdomasis poveikis visais laikais sunkiai skynėsi kelią ir buvo pasitelkiamas stresas. Turime daugybę nuo senų laikų vartojamų vaizdingųjų posakių, kurie buvo ištariami pasipiktinimui blogu elgesiui išreikšti, bandant priversti susimąstyti, koks poelgis negeras ir nemalonus kitiems, arba paskatinti atlikti paliepimą.
Vai, kokias kiaulės akis turi; akys baidosi. Kalbėk, ko tyli – liežuvio iš burnos neišlupsi,- sakydavo mūsų senoliai.
Toks pasirinkimas nėra rekomenduotina bendravimo forma, bet aštrus poveikis tam tikromis aplinkybėmis taikomas ir veikia. Jei mokantis mokinius mokytojas tampa balta varna, keistuoliu mokiniui, beviltiškos mokytojui situacijos kartojasi, lašas po lašo ir akmenį pratašo. Nedrausmingas elgesys, mokymo atmetimas – nėra retenybė mokykloje. Kodėl? Atsakyti gali tik pati perkaitinusi save sistema.
Mokiniai manipuliuoja mokytojo baime, kad jis gali būti stigmatizuotas, vertinamas, kaip nesusitvarkantis, tas, kurio nebijo. Asmuo, įvardijamas, kaip tas, kurio bijo – gauna aukščiausią įvertinimą. Kai susiduria mokytojo pareigos jausmas, baimės pedagogika ir abejingumas mokymuisi, ateičiai, būsimam socialiniam vaidmeniui, gili demotyvacija – mokytojo neviltis neišvengiama, ji gali virsti emociniu protrūkiu.
Perskaityti, kas parašyta knygoje reikia valios, dėmesio, pastangų. O surežisuoti spektaklį, supykdant tėvus ir mokytoją – daug įdomiau.
Mokytojas, susirgęs dėl neviltį keliančių aplinkybių nesunkiai gali būti pakeistas kitu. Visai įmanoma, kad tai bus „protingas“, nesistengiantis išmokyti mokytojas. Beraščių, nepraustaburnių ramybė nebus trikdoma, jų ugdymo malūnas suksis toliau… Bukumas, neraštingumas gausiai įsilies į sociumą.
Taigi, girdime daugybę balsų smerkiančių mokytoją, bet smerkimų chore negirdime apgailestavimo, kad mokykla praranda mokytoją idealistą, neabejingą vaikų ateičiai. Lengva nubraukti visus nuopelnus, visą triūsą dėl tų, kurie kurs ateities visuomenę. Mokiniai gavo pamoką, kaip atsikratyti mokančio mokytojo.
Tėvai, kurie piktinasi mokytoja, turėtų prisiminti, ar palydėdami vaiką į mokyklą jam priminė:
Vaikeli, klausyk mokytojos, nepadaryk gėdos šeimai, mokykis, kad užaugęs galėtum gražiai gyventi, daug gero padaryti.
Svarstoma, kokios bausmės nusipelnė mokytoja, bet niekas nesusimąsto, jog širdies gerumas stipresnis už bausmes. Vaikai turėtų būti mokomi, kaip parodyti humaniškumą, kilnumą, sprendžiant konfliktą. Abejinga mokiniams, savo darbui ir jo rezultatui mokytoja nebūtų patekusi į tokią situaciją. Jos pasirinkta taktika netinkama, bet tikslas geranoriškas. Todėl, nesvarbu, kaip klostysis toliau mokytojos, tėvų ir mokinių santykiai – vaikai privalėtų aplankyti sergančią mokytoją. Jiems turėtų būti paaiškinta, kad niekas nenori būti piktu, jei pyktis prasiveržė – tai to žmogaus nelaimė, nuo kurios turime saugoti vieni kitus. Vaikai, dalyvavę konflikte, maži, jų širdelės atviros gerumui. Suaugusieji gali pamokyti atstumti nepatogų žmogų, taip, kaip išmetamas telefono aparatas, pasibaigus galiojimo laikui. Tačiau galima išmokyti atsakomybės jausmo už šalia esančio žmogaus likimą. Taip , ir didelis, ir mažas žmogus turi ginti savo orumą, bet jis nuo mažens turi būti mokomas suprasti kitus žmones ir siekti santarvės.