Mirusiųjų pagerbimas, jų prisiminimas, protėvių pagalbos, globos prašymas – tokios tradicijos būdingos daugeliui tautų. Šalyse, kur ryški metų laikų klimato kaita, šaltuoju ir tamsiuoju periodu tikėjimai, papročiai rodė žmogaus norą nesupykinti anapusinio pasaulio, išsaugoti mirusiųjų atminimą.
Krikščionys pagerbia mirusiuosius, nes jie tiki, jog ir gyvieji ir mirusieji yra Visuotinės bažnyčios dalis. Žmonės, kurie pabaigė žemiškąjį kelią, gyvendami čia žemėje, puošė savo aplinką, augino vaikus, juos mokė doros, kaupė visuomenei reikalingą patirtį. Ryšys su artimaisiais nenutrūksta jų mirties dieną: išlieka meilė jiems, prisiminimai, ilgesys. Visus tuos jausmus išreikšti padeda šventė.
Tačiau žmonės nugyvena savo gyvenimą skirtingai. Vieni nugyvena kupini artimo meilės, aukojasi dėl kitų gerovės, kovoja dėl gėrio žemėje. Kiti pasirenka savanaudišką gyvenimą, jų linksmybės neša ašaras kitiems. Dar kiti norėtų būti gerais, dorais žmonėmis, bet turi silpną valią, susigundo negerais dalykais. Pagal krikščionių tikėjimą , jiems padeda artimųjų, visuotinės bažnyčios malda. Žmonės, kurie tauriai nugyveno gyvenimą, už gerus darbus yra paskelbti šventaisiais turi galių padėti gyviesiems, kurie į juos kreipiasi malda.
Visų šventųjų atminimo ir pagerbimo diena yra lapkričio pirmoji , ją paskelbė popiežius Bonifacas IV . 998 metais popiežius Grigalius V papildė šventę – lapkričio antrąją paskelbdamas Mirusiųjų atminimo diena.
Šios šventės sustiprina amžinojo gyvenimo viltį, žmonės melsdamiesi bendraudami su šventaisiais tarsi priartėja prie dangaus karalystės. Daugelyje tautų stiprus tikėjimas, jog žmonės, kuriems nepavyko išpildyti pareigų, troškimų, kuriuos slegia sunkios nuodėmės, savo valia nutraukė gyvybę – neranda ramybės po mirties, negali išeiti amžinybėn. Jiems padeda malda, kupina artimųjų meilės.
Taigi Visų ŠVENTŲJŲ dieną krikščionys meldžiasi už tuos, kurie ėjo Kristaus keliu: kankinius, žmones pasižymėjusius šventu gyvenimu, kurie anot šventraščio, išbaltino savo gyvenimą dar gyvi būdami. Mišias laikančių kunigų apranga – baltos spalvos. Kapines lankome Mirusiųjų pagerbimo dieną, meldžiamės, kad mirusieji rastų ramybę. Pamaldų metu mišias laikančių kunigų apranga būna violetinės spalvos.
Helovinas ( Rašoma – Helovynas, Helouvynas) švenčiamas Lapkričio trisdešimt pirmąją, nes Keltų Naujieji metai prasidėdavo lapkričio pirmąją dieną. Ši šventė dar vadinama Šiurpnakčiu. Ji susijusi su mirties dievo Samhaino garbinimu. Lapkričio mėnesį prasideda šalčio, nykimo, puvimo periodas. Visa tai buvo susieta ir su žmogaus mirtimi. Per šventę druidų švento medžio ąžuolo lauže degindavo gyvulių aukas, iš paaukotų gyvulių liekanų spėdavo ateitį, buvo tikima, kad dievai leisdavo sugrįžti mirusiesiems į namus. Šiurpų naktį buvo pasakojamos kraupios istorijos apie demonų pasaulį.
Lietuviui, gerbiančiam mirusiųjų atminimą, demonų kostiumais vilkinčio jaunimo šėlsmas, gąsdinimai, akcentuojanti puvimą, gerokai prieštarauja tradicijoms, kultūrai. Krikščioniui tai nėra pagalbos rasti ramybę mirusiems artimiesiems šventė. Į šią šventę renginių organizatoriai bando įlieti ramesnio , estetiškesnio turinio. Antai Moliūgų šventėse žmonės pasidžiaugia derliumi, amatininkų ir kurti linkusių žmonių nagingumu, kuriant grožį iš paprastos daržovės.
Krikščionys savo bendrumą su visuotine bažnyčia švenčia lapkričio pirmąją ir antrąją dienomis. Tai akcentuoja baltas, šventumą simbolizuojantis bažnyčios tarnų apdaras, kurį lapkričio antrąją keičia gedulo ir vilties violetinė spalva, žvakių šviesa – tai Velykų šviesos, kuria žmoniją apšvietė Jėzus Kristus simbolis. Malda vienija visuotinės bažnyčios gyvuosius ir mirusiuosius.
Taigi, švenčių turinys skiriasi ir reikia pagalvoti, ką renkamės. Tuštybė, lenktynės, kas gausiau papuoš artimųjų kapus, įneša nesmagumo, žmogaus nevienodai sėkmingo gyvenimo užakcentavimą net amžinybės akivaizdoje. Tai skaudina gyvuosius, tuo nesidžiaugia mirusieji. Užmirškime puikybę ir būkime tokie, kokiais dera būti Visuotinėje bažnyčioje. Kuklumas ir saikas mažiau sukels ir ekologinių problemų.
Mindaugas Jonušas