2019 m. liepos 12 dieną prisiekė ir oficialiai darbą pradeda išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda. Inauguracijos iškilmės prasidėjo nuo 10 valandos ryto ir tęsėsi iki vėlyvo vakaro. Tai didelio masto renginiai, kuriuos sudėtinga organizuoti be kokių nors nesklandumų. Kiekvieną iš jų galima paskelbti, kaip sensaciją. Sensacijos , sensacijėlės nukreipia mintis nuo įvykio esmės ir prasmės į bičiulio snobo diskusijas.
Iš įvairių šaltinių gaunantis informaciją žmogus gali pasirinkti, ar spėlioti, kokius aprangos stilius pasirinks ponios ir ponai, eidami į uždarą pobūvį, ar mąstyti, ko galima tikėtis, vadovaujant naujam prezidentui.
Visuomenės požiūris į vadovo misiją skiriasi. Vieni įsivaizduoja, kad bet kuris vadovas, o tuo labiau prezidentas turi būti gražus, turtingas ponas be priekaištų besilaikantis etiketo. Kiti įsivaizduoja, kad kultūringo prezidento pavyzdys gali pakeisti požiūrį į vadybą.
Nuo senų laikų vyrauja nuostatos, jog vadovu tampama todėl, kad pats postas išaukštintų posto turėtoją, iškeltų virš kitų, jog jam būtų suteiktos privilegijos savivaliauti, gyventi prabangiai, bausti abejojančius vadovo teisumu. Kai viešai, transliuojant informacinėms priemonėms, pretendentams į ministrų postus organizuojamas anglų kalbos egzaminas, nors pretendentų kompetencija gali būti patikrinta ne prezidentūroje ir ne organizuoto šou keliu, žmonėms pasiekusiems aukšto išsilavinimo, tam tikrų laimėjimų ir autoriteto srityse, kuriose teko darbuotis, dedama neišmanėlių etiketė. Tai atsiliepia visos valstybės autoritetui.
Privilegijų saldumo troškimas slopina sveiko proto vertinimus. Koks politinių partijų klubas dalyvauja varžybose, tokios ir varžybos. Visuomenėje plinta nuomonė, jog politikas yra toks veikėjas, kuris tik veliasi į intrigas negarbingą konkurenciją ir tokiu elgesiu kelia destrukciją. Destrukcijos žmonės nebenori, pavargo. Jie nori Tėvynės, kuria galėtų didžiuotis.
Tad, kokios viltys siejamos su nauju šalies vadovu? Tikimasi, kad kultūringas vadovas savo pavyzdžiu pagerins Lietuvos politikų įvaizdį panaudos savo įtaką, kad privilegijų siekimas neužstos gerovės kūrimo šaliai tikslų, o etika ir etiketas nebus į paribius nustumti našlaičiai. Etikos ir etiketo laikymosi gebėjimų trūkumą kasdien pastebime daugelyje sferų, todėl vertėtų pagalvoti ir apie tokios pamokos įvedimą mokyklose.
Kita svarbi viltis – vadyba tikslo vardan, vengiant pseudomoksliškumo, atitinkanti Lietuvos realybę ir sveiko proto reikalavimus, dalykinė ir be pažeminimų. Tai sudėtingi uždaviniai, kai yra gerokai suleidusios šaknis kitokios tradicijos – vieningai tikslo siekti trukdo ambicijos, individualizmas ir egoizmas. Bet būtina grįžti prie V. Kudirkos suformuotų principų Tautinėje giesmėje ir eilėraštyje „Ne tas yra didis“. Įsigalėjusių tradicijų saugotojai, atrodo, bus atkaklūs. Tad prezidentui liaudis linki stiprybės, atkaklumo ir valios.