Tarpukario Vilnius. Dažnai sakoma, kad čia nebuvo savų architektų – visi jie buvo atvykę iš didžiosios Lenkijos. Vis tik 1939 – tųjų rudenį į Vilnių iš Kauno atvyko moderniosios architektūros Lietuvoje pradininkas Vytautas Landsbergis – Žemkalnis. Vienas architekto darbų – patobulintas ir įgyvendintas katedros aikštės projektas. Pirmasis jį paruošė žymus lenkų architektas Romualdas Gutas. „Vytautas Landsbergis – Žemkalnis tuo metu buvo vyriausiuoju architektu prie trijų valdžių ir parengė senamiesčio regeneracijos projektą, kurio tikslas – išsaugoti senamiesčio struktūrą, architektūros paminklus, padaryti apvažiavimą aplink katedros aikštę. Kai atvyko valdžia iš Maskvos, ši pasipiktino pamačiusi, kad architektas puoselėja senamiestį. Pasak valdžios, nepaisyti urbanistinių reikalavimų yra nusikaltimas“, – LRT Plius laidoje „Stop juosta“, kurios maršrutas nr. nr. 75 – Vilniaus Antakalnio mokykla ir gyvenamieji pastatai, pasakoja architektūros istorikė Jolita Kančienė.
Tiesa, užėjus sovietams buvo sumanyta Vilniuje nutiesti plačius prospektus, išardant senamiesčio gatvelių tinką – laimei trūko pinigų, vietiniai architektai, bei Vytautas Lansbergis – Žemkalnis pasipriešino šiems planams.
Vilniaus Antakalnio mokykla – pavyzdinis bendrojo lavinimo projektas
Vilniaus Antakalnio mokykla. Tuomet vadinta „Bendrų pradinių mokyklų rūmais“. 1930-ieji. Antakalnio gatvė 29. Rūmai buvo statomi savivaldybės lėšomis ir skirti dviems mokykloms. Tai – generolo Liucijano Želigovskio berniukų mokykla ir poeto Vladislavo Sirokomlės mergaičių mokykla. „Ši mokykla pastatyta pagal architekto Stefano Narembskio projektą. Jis – spalvinga asmenybė. Gimė Čečėnijoje, jo tėvas ten buvo išsiųstas kaip karo gydytojas. Kai šis mirė, visa šeima grįžo į Vilnių. Čia Stefanas baigė mokyklą ir studijuoti išvyko į Maskvą. O 1928 metais tapo Vilniaus miesto architektu. S. Narembskis pasistatė namą bankininko Juozapo Montvilos kolonijoje Vilniuje, Jurgio Savickio gatvėje, kur gyveno su šeima. Po karo architektas persikėlė į Torunę. „Atkreipkime svarbią detalę, susijusią su vadinamomis dvynių mokyklomis. 1925-aisiais švietimo ministerija išleido sąsiuvinį, kuriame buvo daugiau nei 100 panašių projektų. Tai – pavyzdiniai bendrojo lavinimo projektai”, – pasakoja technikos mokslų architektūros srities habilituotas daktaras, Gdansko dailės akademijos dėstytojas Michał Pszczółkowski.
„Švietimo problema tarpukariu buvo prieštaringa. Kunigai priešinosi, kad skirtingų lyčių vaikai mokytųsi kartu. Konservatyvūs žmonės manė, kad berniukai ir mergaitės turi būti ruošiami skirtingiems gyvenimo vaidmenims, todėl ir mokytis turėtų atskirai. Taip pat mokymasis kartu gali turėti neigiamą įtaką moralei. Kita vertus buvo manoma, kad bendras mokymasis padės laužyti stereotipus, todėl mergaitės bus mažiau inteligentiškos, joms bus sunkiau mokytis. Tačiau tokių mokyklų atsirado vis daugiau“, – teigia M. Pszczółkowski.
„Lenkija po Pirmojo pasaulinio karo priklausė Rusijos imperijai, čia labai trūko mokyklų mat prieš karą jų nestatydavo, o įkurdavo jau esančiuose pastatuose – pavyzdžiui vienuolynuose“, – pasakojo Gdansko dailės akademijos dėstytojas.
Antakalnio blokuotų kotedžų kompleksas – karininkams
Su architektūros ekspertais aplankiusi mokyklą, laidos „Stop juosta“ kūrybinė komanda keliaus į Antakalnio blokuotų kotedžų kompleksą, kurių architektas Frančisekas Voičechovskis. 1932-ieji. Manoma, kad kvartalas buvo skirtas karininkams.
„Ankstesniais laikais, XVII amžiuje buvo pastatyta daug dvarų, tačiau XIX amžiaus pabaigoje buvo statomi rūmeliai. Tų vilų, prabangių namų kontekste jie atrodė labai kukliai. Paprastų namų mada atėjo iš Lenkijos. Lenkijoje buvo pastatytas visas rajonas, kur dažniausiai kūrėsi karininkai“, – apie išskirtinį kotedžų kompleksą žiniomis dalinasi architektūros istorikė J. Kančienė.
„Nuo ko prasideda modernizmas? Tai – pigi statyba paprastiems žmonėms, nes ir vidutiniškai uždirbantys visuomenės sluoksniai nori gyventi normaliomis sąlygomis. Atsirado gyvenamieji rajonai, kuriuose nėra bereikalingų detalių. Tai maži butai, kuriuose garantuojamas patogus gyvenimas ir geros sąlygos. Nereiškia, kad paprastumas yra kuklumas. Šis stilius nėra primityvizmas, tai – užprogramuotas modernistinis novatoriškumas. Žmonės gyveno civilizuotos kartos sąlygomis“, – pasakoja M. Pszczółkowski.
Sesuo Benigna ir jos prisiminimai apie nepriklausomą Lietuvą
Viename iš Antakalnio kotedžų, psichologijos profesoriaus Alfonso Gučo bute gyvena kelios Jėzaus seserų konkgregacijos vienuolės. Susipažinkite – Irena Stumbrytė arba sesuo – Benigna. Irena Puikiausiai prisimena nepriklausomą Lietuvą. Tuomet gyveno Pandėlyje, Rokiškio rajone, ūkininiko šeimoje.
„Mano senelis į Ameriką išvažiavęs dirbo gamykloje ir ten per neilgą laiką uždirbo tiek pinigų, kad grįžęs nusipirko Pandėlio dvarą“, – prisiminimais dalinasi sesuo Benigna.
Į Vilnių Irena atvyko studijuoti matematikos tuometiniame pedagoginiame institute. „Kažkodėl pasirinkau matematiką, nes per visą sovietmetį literatūrą dėstant reikėjo galvoti ką kalbėti ir ko nekalbėti, o matematikoje to nebuvo“, – pasirinkimus prisimena amžininkė.
Tarpukario architektūra Antakalnio rajone ir amžininkės pasakojimai jau šį sekmadienį, 13:00 per LRT Plius.
Trumpas anonsas:
Laida „Stop juosta“, kurios maršrutas nr. 75 – Vilniaus Antakalnio mokykla ir gyvenamieji pastatai kartu su ekspertais – technikos mokslų architektūros srities habilituotu daktaru, Gdansko dailės akademijos dėstytoju Michał Pszczółkowski, architektūros istorike Jolita Kančiene bei VDU istoriku doc. dr. Kastyčiu Antanaičiu kvies tyrinėti Vilniaus ntakalnio mokyklą bei gyvenamuosius pastatus, ieškant tarpukario modernizmo ženklų. Laidos pabaigoje – susitikimas su viename iš Antakalnio kotedžų, psichologijos profesoriaus Alfonso Gučo bute gyvenančiomis Jėzaus seserų kongregacijos vienuolėmis ir amžininke Irena Stumbryte, kitaip vadinama seserimi Benigna.
Laidą „Stop juosta“ žiūrėkite sekmadienį, kovo 10 d. 13.00 val., per LRT Plius. Laida kuriama bendradarbiaujant su Lietuvos kultūros taryba ir patronuojant Unesco. Projektas dalinai finansuojamas Lietuvos radijo ir televizijos rėmimo fondo.