Didysis ketvirtadienis ypatingas tuo, kad bažnyčia primena, jog, artėjant didžiajai atpirkimo aukai, Kristus savo mokiniams suteikė kuklumo, artimo meilės pamoką ir pavyzdį. Darbas artimo labui nežemina to, kuris tai atlieka.
Tai įrodo gausybė savanorių, pasiaukojančiai dirbančių ,gydydami ar jau bent mažindami žmonijos piktžaizdes.
Jie, rizikuodami savo sveikata, ar net gyvybe ateina ten, kur reikia pagalbos stichinių nelaimių ištiktiems žmonėms.
Kasdien, kukliai, ramiai, rodos nepastebimai, dirba visuomenės atstumtųjų labui, stengiasi juos grąžinti į žmonių bendriją, kurioje tie nesugebėjo prisitaikyti, siekia palengvinti dalią tų, kuriuos nuskriaudė gamta ar nelemtas atsitiktinumas. Antai Raudonojo kryžiaus organizacijos Klaipėdos skyriaus renginiuose žmonėms, kurių likimas nulėmė ypatingą gyvenimą, kai reikia daug atkaklumo nepalūžti, mokytis prisitaikyti, įveikti sunkumus ir siekti oraus ir prasmingo buvimo tarp žmonių, galima patirti tiek nuoširdumo ir tiek vienas kito palaikymo, ko jokioje kitoje organizacijoje nepamatysi.
Caritas organizacijos tiesiogine prasme kelia žmones iš purvo, daro viską, kad padėtų puolusiam žmogui atsitiesti. Savanoriai nepalieka be pagalbos bausmę atlikusio kalinio, priklausomybių ligų pažeisto žmogaus, budi ten, kur formaliųjų tarnybų rankos nepasiekia.
Tačiau pagalbos reikia ne tik puolusiesiems. Žmonėms, kurie nėra socialinių tarnybų akiratyje, taip pat ne visada būna gera. Šeimų, giminių bendravimą pažeidė ekonominė emigracija, ilgos darbo valandos, perdegimas nuo dažnų gyvenimo pokyčių. Vyresnieji šeimos nariai dairosi į kelią, ar neatvyksta į svečius vaikai ir anūkai, o šie neturi entuziazmo niekur vykti, nori atsipalaiduoti užsimiršti prie televizoriaus. Tas kartų nutolimas itin jaučiamas švenčių dienomis. Tada paaštrėja ir depresiniai reiškiniai.
Bendrystės žmogui reikia, bet perdegęs žmogus jos neieško, o svarsto, ar jis kam nors reikalingas, ar turi jo gyvenimas prasmę.
Miestuose šventinę dvasią budina miesto dekoracijos, atnaujinti po žiemos želdiniai, procesijos gatvėse, renginiai aikštėse. Tačiau Lietuvoje daugybė kaimiškų gyvenviečių, kurios buvo kuriamos, ne tik, kad suteikti buities patogumų, bet ir pakeisti dvasinius poreikius. Tokioms gyvenvietėms tuštėjant, žmonėms senstant – perdegimas itin būdingas. Čia sielai impulso nesuteiks bažnyčios varpai- bažnyčios nėra. Asmenybės, turinčios nors kiek gebėjimų sutelkti bendruomenę reikalingos ir politinėje, ir daugybėje visuomeninės veiklos sričių, nutolsta nuo savo bendruomenės. Perdegimas nėra lengvai įveikiamas. Todėl lyderių rankos neretai nusvyra.
Čia reikia jauno savanorių entuziazmo. Kai bendruomenės nariams dėl amžiaus nelengva apkuopti savo kiemą, talkos sunkiai įmanomos. O jei žygeiviai, skautai paprašytų juos iš gyvenvietės aikštės gražiais linkėjimais palydėti į talką? Bendruomenė pajustų žmonių solidarumą, jaunystės pagarbą gimtinei. Galėtų ir tikinčiųjų procesijos įtraukti į savo maršrutus vietoves, nuo kurių labai nutolo bažnyčios varpai.
Našlių vienatvė, bendruomenės perdegimas, nesidomėjimas pasauliu, prilygsta stichinei nelaimei. Todėl reikalingi savanoriai, kurių jaunystė galėtų atnešti optimizmo į užkampių salas, kurių gyvenimas darosi atsiskyrėliškas ir beveik neaplanko šventės dvasia.