Vasaros laiko tėkmę rodo šio sezono šventės, kiekviena šventė turi skirtingą kilmę, todėl ir vis kitokias tradicijas, turinį, apeigas ir pramogas. Tačiau pastaruoju metu pastebimas švenčių supanašėjimas: mirga mugių palapinės, lyg ir pataikaujanti daugumos skoniui, bet jį nuvertinanti muzika, karuselės, batutai vaikams. Žmogui reikia ir darbo, ir pramogų, tačiau jo dvasia ilgisi to, ką vadiname iškilme, apeiga. Taigi, vaikystės prisiminimuose išliks batutas per Onines, Žolinę, Mykolines. Žinoma, jo niekas neatveš į gyvenvietę, kur su atvykusiais senelių lankyti anūkais vaikų būrelis nesudaro net dešimties mažųjų šventės pramogautojų. Ne visi gali išvykti šventės ieškoti.
Taigi, švenčiama prie televizoriaus, tol, kol tai tampa įpročiu. Bet tai jau skriauda žmogui. Dabartinės šventės tampa atvežtinės. Mokamas atlikėjas būna pakviesti, jų meistriškumas suderintas su šventės dalyvių skaičiumi ir mokumo lygiu, gyvenvietės žmogaus vaidmuo pasyvus. Kadangi tai kartojasi metų metais, švenčių stilius išlieka toks pat – tai ir susidomėjimas slūgsta. Kaimo kultūros aplinkoje šventės vyksmas kildavo iš vidinės iniciatyvos. Prasidėdavo aplinkos tvarkymu, ypatingu puošimu švenčių išvakarėse, šeimos baltai prausdavosi, ruošdavo šventinį rūbą ir ypatingą maistą.
Šventė prasidėdavo mišių malda, susimąstymu apie gėrį ir blogį, savo elgesį ir gyvenimą, apie tai kas laikina ir amžina. Iškilmės nuotaika būdavo patiriama bažnyčioje, namuose, pradedant vaišes, pagerbiant senelius, tėvus, motinas, varduvininkus, dėkojant Dievui už globą, malonę, gausų derlių. Šventės, paskirtos tam tikram šventajam stiprindavo tikėjimą, nes šventieji – tai dvasios stiprybės pavyzdžiai. Šventė ne tik linksmino, bet ir taurino.
Artėja graži Žolinės šventė. Vasaros ir rudens sandūroje lietuviai nuo seno dėkodavo Viešpačiui už derlių, atsisveikindavo su gėlėmis, vasaros grožiu. Krikščionims, ši šventė – Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena. Pasakojama, kad po Jėzaus motinos Marijos mirties apaštalai budėjo prie jos kapo. Petras išvydo, kaip Marija prisikėlė iš numirusiųjų ir Viešpats ją paėmė į dangų. Atidarę patikrinti karstą, apaštalai Marijos kūno neberado – karste buvo tik daugybė gražių gėlių:„Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apr 12, 1).
Mūsų senoliai pasakoja, kad Žolinių ( Dzūkijoje vadinta Kopūstine) rytą keliais ir takeliais žmonės skubėjo į Žolinių atlaidus. Iš tolo bolavo moterų skarutės. Moterys nešėsi puokšteles palaiminti. Merginos nusipindavo po devynis vainikus, juos pašventindavo ir pagarbiai namuose užkišdavo už švento paveikslo. Perkūnijai siautėjant, vienu iš vainikų smilkydavo namus tam, kad neįtrenktų į namą, o namiškiui apsirgus virdavo gydančią arbatą.
Lietuvos žmonės mokėjo kukliai švęsti šventes. Po pamaldų kur nors pievutėje pasitiesdavo paklotą susidėdavo iš namų atsineštą maistą. Vaišindavosi visi į atlaidus susirinkę giminaičiai. Tai buvo ir būdas susižinoti – kas kaip gyvena, kas naujo nutiko, kam reikalinga pagalba.
Žolinė puiki proga pakalbėti apie moters trapumą ir motinystės jėgą, ištvermę, dvasinę stiprybę pasiaukojimą, įsigilinti į maldos „Angelas, Dievo“ prasmę, kad ji taptų ne tik mechaniškai kartojami žodžiai. Koks gilus turėjo būti jaunutės mergaitės tikėjimas, begalinis pasitikėjimas Dievu, ryžtas pasiaukoti, neišsigąsti, kad gali tapti nesuprasta ir pasmerkta. Sūnaus- išganytojo misija motinai nešė nerimą, rūpestį, netekties skausmą.
Tačiau ji sulaukė išaukštinimo ir Viešpats ją paėmė į Dangų. Kiekviena dora motina moko vaikus skirti gėrį ir blogį, drąsiai rinktis gėrį ir tiesą, laimina geriems darbams. Motina kenčia, kai kenčia jos vaikas, atleidžia, kai visas pasaulis jį atstumia ir randa jėgų grąžinti pasauliui. Todėl motinystė verta pagarbos. Marija teikia stiprybės ir įkvėpimo kiekvienai moteriai, kurios pečius slegia sunki gyvenimo našta ir kuri malda kreipiasi į Dievo motiną.
Taigi, Žolinė tai šventė, kuri ypatingai nušviečia mūsų sielas, primena bendrystės ir artimo meilės, geros kaimynystės pareigą. Ją daugiabučio namo mieste, kaimo bendruomenės turėtų švęsti kartu. Mūsų žmonės susiėjimuose mėgsta pasipuikuoti rūbais, kitomis nevienodomis galimybėmis, skirtinga sėkme. Visa tai taip nepastovu ir gali būti laikina. Todėl reikia įveikti tuštybę ir stengtis, kad su mumis būtų gera bendrauti, kad šalia gyvenantieji ar dirbantieji sulauks pagalbos rankos, kai to jiems prireiks.
Mindaugas Jonušas