Kai ikimokyklinio ugdymo grupė nedidelė, lengviau realizuoti auklėjimo ir lavinimo tikslus, atsižvelgti į vaiko ypatybes, patirtį namuose, parinkti ir keisti poveikio priemones. Vaikas tokioje grupėje gauna daugiau dėmesio, auklėjantis asmuo neperdega, nuvargęs nuo didelio judrių vaikų triukšmingo būrio. Sudėtinga šiuolaikinio vaiko, augančio nedidelėje šeimoje, todėl labai apgaubto rūpesčiu, itin saugomu ir lepinamu, problema – egoizmas.
Vaikų egoizmas išplaukia iš žmogaus prigimties, iš noro įsitvirtinti aplinkoje, išsikovoti geresnes sąlygas, įveikti kliūtis norams išsipildyti.
Jis pradeda ryškėti jau tada, kai vaikas pradeda skirti savąjį aš ir aplinką. Nekoreguojamas egoizmas vėliau tampa sunkių bendravimo bėdų priežastimi. Deja, egoizmas neretai būna ne koreguojamas, o skatinamas. Su vienturčiu vaiku elgiamasi taip, lyg visa visata būtų jam sukurta. Mama stengiasi neparodyti, kad yra pavargusi, vaikas neprašomas padėti atlikti darbus, tėvai reikalauja išskirtinio dėmesio savo vaikui vaikų kolektyve.
Vaiko autoritetą stengiamasi stiprinti bendraamžių tarpe ypatinga apranga, žaislais, komunikacijos, mokymui reikalingų priemonių kokybe. Natūralu, kad tokie dalykai sukelia pavydą, kuris virsta kitų vaikų agresija arba toks vaikas ignoruojamas.
Vaikui augant – auga bendravimo ydos: jis neužaugs empatiškas, jo artimos aplinkos žmonės nepatirs užuojautos, neprisišauks pagalbos, bus išduoti ,atsitikus nelaimei. Susiformuos žmogus, nesugebantis sukurti nuoširdžių santykių, nesimpatiškas dėl per didelio rūpinimosi savimi, nekenčiamas, nes tenkina poreikius, ignoruodamas kitų žmonių reikmes, veliasi į intrigas.
Tokia kaina gali būti užmokėta už norų išsipildymo neteisingą siekimą. Egoizmui tarpti sąlygos atsiranda ten, kur vaikas auga vienintelis tarp suaugusiųjų ir tuo metu, kai pasirodo egoizmo daigeliai, suaugusiesiems nėra sunku vaikui pataikauti, pildyti norus. Dideliame kolektyve būna sunku pastebėti vaiko nusiteikimą kitų vaikų atžvilgiu, nepakanka laiko tinkamai nuslopinti egoizmo protrūkius.
Aiškinimui įtikinėjimui nelieka laiko, kai darželio vaikų grupė virš dvidešimties vaikų. Kas belieka ikimokyklinio ugdymo pedagogui, tik griežtai ištarti:
Neimk Aldutės obuolio – pasakyta – padaryta. Jei egoizmas pasireiškia vaikų darželyje vietovėje, miesto mikrorajone, kur mažai vaikų ir auklėtojai kiekvienas vaiko drausminimas – grėsmė darbui, vaikų konfliktas slopinamas netinkamu būdu, rėksnio ir egoisto naudai:
Nenumirsi, Renatėle, be geltono kibiriuko, duok Benui ir prašyčiau nesiginčyti. Taip kokia nors Renatėlė gauna pamoką, jog agresija, riksmas yra naudingi.
Privataus auklės verslo pranašumas – čia nėra standartų, kokio dydžio turėtų būti vaikų grupė. Auklėtoja prižiūri mažiau vaikų. Todėl jai lengviau stebėti vaikų žaidimą, patarti jiems, kaip pasidalinti vaidmenimis, žaislais „šiandien tu būsi laputė, o rytoj karalaitė”. Iki pietų su nauja mašinyte žais Matukas, o po pietų – Rokas. Dviratuku važinėsitės visi iš eilės, kad niekam nebūtų liūdna. Visi esate draugai, negerai, kai kažkuriam draugui liūdna.
Netinka gaisrą gesinti, kai pastatas dega atvira liepsna.
Drausminimas, kai konfliktas užviręs, vaikai susipykę nėra nei efektyvus, nei įtaigus auklėjimo metodas. Su vaikais turi būti kalbama apie tai, kas gerai, o kas blogai. Pasakymas, jei taip ir taip elgsiesi, darysi, kaip blogas vaikas- tai yra vertimas keisti elgesį, geranoriška psichologinė agresija, tačiau vis dėl to agresija.
Todėl vertybines orientacijas, nuostatas reikia ugdyti, aptariant filmukus, pasakas, kalbant apie knygų herojus. Tokių kūrinių vaikams galime rasti gana daug. Antai, K. Kubilinsko eiliuotoje pasakoje „Agė – melagė“ tinginė mergaitė apsimeta sergančia ir nepavaikščiojančia, verčia senelę nuolat apie ją tupinėti. Žaislai, skanumynai nebenori su ja draugauti, aiškina, kad ji neverta gauti gėrybių.
Pokalbui apie atjautą, skriaudą, paslaugumą, netinkamą elgesį su kitais žmonėmis gali padėti pasakos apie našlaites, pamotės dukras, užsispyrėles princeses („Pelenė“, „Meškos trobelė“
„Dvylika mėnesių,“ „Karalius Strasdabarzdis“)
Kai vaikas suvokia, jog atjauta, geranoriškumas, paslaugumas, draugystė yra vertybės atsiranda imunitetas egoizmui. Motinos meilės nė su kuo negalima sulyginti. Tačiau vaikas turi būti rengiamas gyvenimui, bendravimui su kitais žmonėmis.
Ikimokyklinio ugdymo kolektyve auklėtoja, auklė, kitos mamos pastebi ugdymo namuose klaidas. Pati mama įsitikina, kokie bruožai jos vaikui trukdo bendrauti. Vaikas bendraudamas su panašaus amžiaus vaikais, mokosi derinti norus ir poreikius.
Penkiamečiui vaikui labai daug reiškia bendraamžio ar šiek tiek vyresnio amžiaus vaiko pasakyta „nedraugausiu, nes tu negeras“ ir priverčia labiau susimąstyti negu tėvų pamokymai.
Taigi vaikui bendravimas su vaikais, kito žmogaus, ne šeimos nario įtaka – svarbi pažintis su pasauliu, ugdanti supratimą – esu toks, turėčiau būti kitoks.