Gegužės 7-ąją yra minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Šią dieną verta prisiminti mūsų kalbos ir knygos kelią. Priminti tokias pavardes: Mikalojus Katkus, Jurgi Bielinis, Jeronimas ir Jonas Dalbokai, Jonas Jurevičius, Petronėlė Levenaitė, Vitas Baltramiejus ir kt., susijusias su draudžiamos spaudos platinimu ir knygnešio veikla.
Pirmoji lietuviška knyga M. Mažvydo „Katekizmas“ buvo išleista 1547 metais Karaliaučiuje. Mūsų kraštietis Mikalojus Daukša 1599 metais išleistoje knygoje „Postilė“ taip apibūdino kalbos reikšmę:
„Ne žemės derlumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių stiprumu laikosi tautos, bet daugiausia išlaikydamos savąją kalbą, kuri didina ir palaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Gimtoji kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink kalbą – sunaikinsi santaiką, vienybę ir garbę. Sunaikink kalbą – sunaikinsi saulę danguje, sujauksi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.“
Knyga ir apskritai spauda – viena iš pagrindinių civilizuotos visuomenės informacijos priemonių. Tai gerai suprato carinės Rusijos valdžia, kurios sudėtyje Lietuva buvo nuo XVIII a. pabaigos. Nuslopinusi 1863−1864 m. sukilimą Lietuvoje, ji uždraudė leidybą lenkų ir lietuvių kalbomis (lotyniškais rašmenimis). Lietuvių kalbai buvo brukamas rusiškas raidynas – „graždanka“. Tačiau per 40 metų „graždankos“ rašmenimis valdžiai pavyko išleisti tik 66 spaudinius. Liaudyje šios knygos nepaplito: anksčiau skaityti neišmokiusiems jos buvo tiesiog neįkandamos, o tiems, kurie galėjo išmokti jas skaityti mokykloje po 1864 metų, katalikų kunigai aiškino, kad skaityti tokias knygas – nuodėmė ir tikram lietuviui netinkamas užsiėmimas.
Tačiau ir uždraudus spausdintą žodį lotyniškais rašmenimis, Lietuva neliko be lietuviškų knygų. 1867 m. vyskupas Valančius per Tilžės katalikų kunigą J. Zabermaną suorganizavo Rytprūsiuose lietuviškų knygų lotyniškais rašmenimis leidimą ir gabenimą į Lietuvą. Turimais duomenimis, 1865−1904 metais pasirodė 1 830 leidinių, skirtų platinti Rusijos imperijoje. Nemaža dalis užsienyje išleistų ir Lietuvoje nelegaliai platinamų lietuviškų leidinių buvo kontrafakciniai. Kadangi lietuviškos religinio turinio knygos, išleistos iki 1864 metų, nebuvo draudžiamos, Tilžėje, Ragainėje ir kitur imta spausdinti knygas, nenurodant autorių tikrųjų pavardžių, neminint tikrųjų spaustuvių ir leidėjų, klastojant leidimo vietą ir metus. Kito ir leidybos struktūra. Pirmaisiais dešimtmečiais po 1863 m. sukilimo vyravo religinė bei didaktinė literatūra, o nuo devinto dešimtmečio ėmė gausėti pasaulietinių leidinių.
Draudžiamos lietuviškos spaudos kelias pas skaitytoją buvo nepaprastai sunkus. Jį bent kiek lengvino Valančiaus laikais nutiestas spaudos platinimo, knygnešių tinklas. Septintojo dešimtmečio pabaigoje ėmė kurtis slaptos draugijos ir kuopelės remti spaudos leidimą bei platinimą. Kėdainių krašte išsiskyrė Pernaravos ir Krakių apylinkės, kuriose buvo ir knygnešių, ir slaptų lietuviškų mokyklų.
1885 m. į Ažytėnų kaimą grįžo gyventi Mikalojus Katkus, baigęs mokslus Maskvos žemdirbystės ir miškininkystės akademijoje. M. Katkus priklausė „Garšvių“ knygnešių bendrovei, pas jį į Ažytėnus atvažiuodavo ir knygnešių „karaliumi“ tituluojamas Jurgis Bielinis. Savo namuose jis buvo įsteigęs ir slaptą lietuvišką mokyklą.
Nuotr. M. Katkaus namas-muziejus Ažytėnuose
Iš gretimo Norkūnų kaimo į knygnešių gretas įsitraukė broliai Jeronimas ir Jonas Dalbokai. Būdami siuvėjais, jie eidavo iš kaimo į kaimą ir tuo pačiu platindavo lietuvišką spaudą. Pradžioje Dalbokai knygas pasiimdavo Norkūnuose, o vėliau jie ir patys pasiekdavo pasienį, kur netoli Kudirkos Naumiesčio esančiame Daržininkų kaime iš Onos Bižuliūtės gaudavo kontrabandininkų per sieną perneštus raštus. Už nuopelnus knygnešystei Jeronimo Dalboko vardas yra įrašytas Kauno karo muziejaus sodelyje esančioje knygnešių sienelėje tarp 100 pačių žymiausių Lietuvos knygnešių.
Jonas Jurevičius – Plinkaigalio kaimo ūkininkas taip pat neliko nuošalyje nuo knygnešių. J. Jurevičius tarp jų garsėjo kaip žmogus, pas kurį galima gauti gerą užeigą ir poilsį. Jo namuose ne kartą nakvynę gavo ir J. Bielinis. Draudžiamos literatūros laikymui jis turėjo nemažą slėptuvę peludėje, kuri šliejosi prie atokiai nuo kaimo, už Minago ežero esančio klojimo. Būdamas pasiturintis, už spaudinius dažnai galėdavo iš anksto sumokėti. Bendravo J. Jurevičius su gudžiūniškiu Šlėviu, Jonu Pabarčiumi, iš jo imdavo knygas Kėdainių gydytojas J. Jarašius, ateidavo ir J. Dalbokas.
Religinę literatūrą Krakių apylinkėse platino Petronėlė Levenaitė. Priklausydama religinei Tretininkų organizacijai, ji nuo jaunų dienų rūpinosi katalikiškos spaudos gabenimu ir platinimu. Tyli, rami, dievobaiminga, geros širdies mergina pati nešdavo knygas per sieną, kitų knygnešių padedama jas vežė. Apsidėjusi apie juosmenį spaudinius, apsirišdavo juos virvėmis ir taip dirbtinai pastorėjusi ji naktimis gabendavo religinius raštus į Krakių parapiją.
Kaimyninio Pernaravos valsčiaus Žostautų kaime 1894−1896 metais veikė Juozo Kunevičiaus įsteigta knygų platinimo draugija ir slapta lietuviška mokykla.
Dar vienas siuvėjas ir knygnešys − Vitas Baltramiejus. Vaikščiodamas po kaimus, jis apie 1892 m. pradėjo platinti draudžiamuosius lietuviškus raštus. Per 12 knygnešystės metų jis, nors ir trumpai, bet sėdėjo kalėjime 15 kartų. Nuo tremties į Sibirą gelbėjosi 3 kartus bėgdamas į Ameriką. Jo ieškantiems pareigūnams kiek aprimus, jis vis sugrįždavo tęsti knygnešio darbo. Visoje Lietuvoje su nelegalia spauda įkliuvo 2 900 asmenų, kai kurie iš jų po keletą kartų. Knygnešiai buvo baudžiami piniginėmis baudomis, areštu, kalėjimu ir net tremtimi į Rusijos gilumą.
Caro valdžia tepajėgė konfiskuoti tik nedidelę dalį (apie 8−10 procentų) iš kelių milijonų užsienyje išleistų ir į Lietuvą atgabentų knygų. Nesugebėdama suvaldyti šio proceso carinė valdžia 1904 metais gegužės 7 d. panaikino lietuviškos spaudos draudimą.
Audronė Pečiulytė, Daugiakultūrio centro vadovė