Atminimo įamžinimas yra svarbus, jis išreiškia žmogaus santykį su praeitimi. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tarnybos metu žuvo 36 policijos pareigūnai. Sunku suskaičiuoti, kiek žuvo pareigūnų, tarnavusių tarpukariu, kai policija buvo viena iš pagrindinių krašto administracinių jėgų, palaikiusių viešąją tvarką ir piliečių saugumą Lietuvai sunkiu nepriklausomybės laikotarpiu.
Šių metų rugsėjo mėnesio pabaigoje į Utenos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą kreipėsi Utenos rajono savivaldybės administracijos Strateginio planavimo ir investicijų valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Jūratė Brasiūnienė ir Kultūros skyriaus specialistas Arvydas Mitalas. Jie informavo apie Utenos senosiose kapinėse rastas pareigūnų žuvusių (mirusių) tarpukariu, kapavietes.
Spalio 28 d., minint Kriminalinės policijos dieną ir artėjant Visų Šventųjų dienai, Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pagerbė 1929 m. pareigūnų, žuvusių (mirusių) tarnyboje, Stepo Kraupo, Kriminalinės policijos valdininko, Teodoro Budriaus, Utenos nuovados viršininko, ir Jono Rimšos, Utenos apskrities policininko, rastus kapus.
Kaip pagarbos ženklą už atliktą pareigą Tėvynei, gėles ant pareigūnų kapų padėjo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas Vytautas Vaiškūnas, viršininko pavaduotojas Vaidotas Žilys ir Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo skyriaus viršininkas Gytis Makaveckas. Taip pat atminimo gėlės ant kapų padėjo Utenos rajono savivaldybės atstovai: Utenos miesto seniūnė Edita Urbonienė, Viešosios tvarkos skyriaus vedėja Jovita Strazdienė, Jūratė Brasiūnienė.
Buvo pristatyti surinkti archyviniai duomenys apie žuvusius pareigūnus ir jų tarnybą. Bendrai maldai visus subūrė policijos kapelionas Petras Baniulis. Jis pašventino antkapius. Per pagerbimo ceremoniją giedojo Utenos aps. VPK Kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimų skyriaus viršininkas Rimantas Turovas, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Teisės skyriaus vyriausioji specialistė Alina Plistkova ir Utenos Dievo apvaizdos bažnyčios giesmininkė Kristina Gogelienė.
Pagerbti atminimo vietos atėjo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai, darbuotojai, Lietuvos policijos veteranų asociacijos Utenos skyriaus veteranai, žiniasklaidos atstovai.
Utenos aps. VPK viršininkas Vytautas Vaiškūnas teigė, kad šiandieną keistas ir dvejopas jausmas, kada kita karta policijos pareigūnų susirenka pagerbti kolegų, beveik prieš šimtą metų išėjusių į amžinybę. Nuo šiol šios kapavietės turinčios istorinę reikšmę bus lankomos ir prižiūrimos. Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas raštu kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos, kad 1929 m. palaidotų minėtų pareigūnų kapavietės būtų įtrauktos į saugomų kultūros paveldo objektų, turinčių mūsų kraštui istorinę atminimo reikšmę, sąrašus.
Iš surinktų archyvinių duomenų:
STEPAS KRAUPAS. Kriminalinės policijos valdininkas.
Duomenys iš 1929 m. leidinio „Policija“ Nr. 14 (tekstas netaisytas).
1929 m. birželio mėn. 7 d. 11 val. 20 min. tėvynės išdavikai – plečkaitininkai įmetė Utenos kriminalinės policijos valdininko Kraupo Stepo butan granatą, kuri sprogdama jį mirtinai sužeidė ir po dviejų savaičių šiurpulingo kankinimosi, to pat mėn. 22 d., dar nesulaukęs 30 metų amžiaus, persiskyrė su šiuo pasauliu.
Stepas Kraupas, Jono sūnus gimė 1901 m. rugsėjo mėn. 15 d. Rygoj. Jo tėvas kilęs iš ūkininkų šeimos Pagirių valsčiaus, Ukmergės apskr. Stepas kūdikystės dienas praleido prie tėvų Rygoj ir ten baigė pradžios mokyklą.
1915 m. išvyko Rusijon Jaroslavo miestan. Jaroslave lankė progimnaziją ir, baigęs tris klases atvyko Vilniun. Pagyvenęs kai kurį laiką Vilniuje atvyko į Telšius ir čia mokėsi gimnazijoj. Gimnazijos baigti nesuspėjo, pasitenkino tik šešiomis klasėmis, nes kaip tik tuo metu atėjo mums lietuviams atmintini 1918 m. Dar visai jaunas būdamas laikė save tikruoju tėvynės sūnumi, karštai mylėjo savo bočių žemelę. Stepas matė, jog atėjo laikas mūsų mylimai tautai atsikratyti svetimo jungo. Jis išgirdo tėvynės, lietuvių tautos, balsą kursi šaukė visus tėvynės sūnus stoti prieš tėvynės skriaudėjus, ginti nepriklausomybę. Stepas pėsčias iš Telšių atkeliavo į Kauną ir įstojo į vos prasidėjusią organizuotis Liet. kariuomenės savanorių eiles artilerijos dalį. Vėliau įstojo Lietuvos karo mokyklon II laidon ir baigęs ją išėjo vyr. puskarininkiu. Po dviejų mėnesių perkeltas į leitenanto laipsnį ir paskirtas į I-mą pėstininkų pulką, kuriame ištarnavo iki 1925 m. Tarnaudamas
I-am pėstininkų pulke dalyvavo įvairiose kautynėse su bolševikais, lenkais ir bermontininkais.
1920 m. kautynėse su lenkais ties Butrimonimis buvo du kart sužeistas.
1924 m. pradžioj perkeltas į vyr. leitenanto laipsnį ir nuo to laiko paskirtas 4-tos kuopos vadu.
1922 m. susituokė su Liucija Švaplinaite. 1923 m. iš savo žmonos susilaukė dukrelės. Šiuo metu jo žmona ir dar mažytė dukrelė, palikusios našlaitėmis, netekusios savo globėjo, kuris išlaikydavo jas vien iš uždirbtų centų, liko paskendusios liūdesy ir ašarose…
1928 m. pradžioj stojo tarnauti į kriminalinę policiją. Kriminalinės policijos darbas yra nelengvas, bet Stepo tas nenugąsdino, jis dirbo intensyviai, tikrai atsidavęs šiam darbui. Buvo žmogus rimtas, nemėgdavo daug kalbėti, o tik dirbti. Jis tinkamai sugebėjo sekti priešvalstybinį gaivalą. Iškėlė lenkų šnipų Lietuvoj organizaciją. Buvo paskirtas į IV rajoną Utenos punkto vedėju ir čia jis pasidarbavo nemažai. Tėvynės išdavikams plečkaitininkams iškėlė keletą bylų.
1929 m. birželio mėn. 24 d. Utenos bažnyčioj buvo atlaikytos gedulingos pamaldos už Stepo vėlę ir su visomis bažnyčios apeigomis, dideliam žmonių skaičiui dalyvaujant, velionis Stepas palydėtas į amžiną atilsį. Prie kapo p. Vidaus Reikalų ministerio, Kriminalinės policijos direktoriaus ir visos kriminalinės policijos vardu, tos pat valdybos atstovas pasakė kalbą apibudindamas Stepo nuopelnus, pasmerkdamas tėvynės išdavikų teroristinį darbą ir uždėjo ant kapo p. Ministerio ir kriminalinės policijos valdybos vainikus. Po to kalbėjo p. Utenos apskr. viršininkas ir pradžios mokyklos vedėjas, pasmerkdami teroristinį niekšišką darbą ir taip pat uždėjo ant kapo vainikus.
Ilsėkis Stepai ramybėje, tebūnie Tau lengva Lietuvos žemelė, kurią Tu taip mylėjai.
JONAS RIMŠA. Utenos apskrities policininkas.
Mažiausiai archyvinių duomenų turime surinkę apie pareigūno Jono Rimšos tarnybą ir jo žūtį. Rastas tik 1929 m. vasario 23 d. JAV lietuvių leidžiamame laikraštyje „Draugas“ Nr. 47 įrašas
(tekstas netaisytas).
„Vagone persišovė policininkas. Ketvirtadienį Utenos aps. policininkas Jonas Rimša lydėdamas į Panevėžį traukiniu kalinius, kažkaip savo ginklu persišovė. Nugabentas į ligoninę tuoj mirė.“
TEODORAS BUDRIUS. Utenos nuovados viršininkas.
Duomenys iš 1929 m. leidinio „Policija“ Nr. 3 (tekstas netaisytas).
1929 m. sausio m. 13 d. negailestingoji mirtis išplėšė iš mūsų bendradarbių tarpo Utenos nuovados viršininką Teodorą Budrių.
Teodoras Budrius gimė 1899 m. lapkričio 9 d. ūkininkų Prano ir Marijos Budrių šeimoje Gorainių kaime Vainuto valsč. Tauragės aps.
Tėvai susipratę lietuviai Teodorą išauklėjo tikroje lietuvių dvasioje, bet dėl ekonominio gyvenimo sunkumo negalėjo Teodorui duoti aukštesnio mokslo, kaip pradžios mokyklą. Teodoras buvo išsilavinęs ne mokyklos suole, bet pats per save. Tėvų įkvėptas Teodorui tautinis susipratimas liko iki žiaurioji mirtis išplėšė jo gyvybę.
Tik pradėjus tvertis Lietuvai, Teodoras pamatė, jog tėvynei reikia darbininkų, 1918 m. lapkričio 22 d. Tauragėje įstojo į policininkų eiles ir tarnauja iki 1920 m. gruodžio 10 d. Po to Teodoras persikelia tarnauti į Šilalės paštą. 1921 m. balandžio 15 d. grįžta atgal į policijos tarnybą ir paskiriamas Tauragės nuovados viršininko padėjėju. Nuo 1923 m. gruodžio 1 d. paskirtas Šiaulių apskrities Žagarės nuovados viršininku ir tais pačiais metais perkeltas į Radviliškį nuovados viršininku, kuriame už suėmimą pabėgusių kalinių gavo iš valdžios dovanų 500 litų. 1925 m. baigęs nuovados viršininko kursus grįžta atgal į Tauragės aps. Šilutės nuovados viršininku.
Jam prašant 1926 m. gruodžio 4 d. perkeliamas Utenos aps. Kuktiškių nuovados viršininku.
Vos tik persikėlęs į Uteną, Teodoras tuojau pasižymėjo savo darbu: išsiaiškina labai keblią žmogžudystę ir greitai suranda kaltininkus, suseka slaptą nelegalų laikraščių platinimą.
1928 m. vasario mėn. 23 d., už pasišventimą tarnyboje, sulaukė Teodoras iš Jo Ekscelencijos p. Vidaus reikalų ministro viešą padėką.
1928 m. birželio 4 d. Jo Ekscelencija p. Respublikos Prezidento aktu už ypatingus Lietuvai nuopelnus apdovanotas Did. Liet. Kunigaikščio Gedimino IV-tojo laipsnio ordinu.
1929 m. sausio 3 d. Teodoras susirgo vidurių šiltine ir sausio 13 d. 4 val., vos tik sulaukęs 30 metų amžiaus atsiskyrė su šiuo pasauliu. Sausio m. 16 d. palaidotas Utenos kapinėse.
Prie kapo p. vidaus reikalų ministro ir piliečių apsaugos departamento direktoriaus vardu ministerijos atstovas A. Šileika pasakė tam momentui pataikytą kalbą ir uždėjo ant kapo p. Ministerio vardu vainiką. Po to kalbėjo p. apskrities viršininkas, pabrėždamas Teodoro nuopelnus tarnyboje. Buvo uždėta dar keletą vainikų ant Teodoro kapo.
Žvilgterėją į Teodoro tarnybos eigą, jo nudirbtus darbus ir tą pagarbą, kuri buvo atiduota lydint Teodorą amžinam atilsiui, maža gal betektų kalbėti.
Teodoras, kaip žmogus buvo labai doras, teisingas, sąžiningas. Tautos ir valstybės reikalus statė pirmoje vietoje. Per visą savo gyvenimą nepriklausė jokiai partijai.
Teodoras visą savo tarnybos metą nesusilaukė žmonių neapykantos, o visų lygiai buvo gerbiamas ir mylimas.
Teodoras, kaip valdininkas, savo tarnyboje visuomet buvo taktingas. Pats pradėjęs tarnybą nuo eilinio policininko, giliai suprato kiekvieną pavaldinį. Griežtas, bet teisingais reikalavimais niekados nesulaukdavo pavaldiniuose neapykantos.
Jo gyvenimas lai būna mums pavyzdžiu. Ilsėkis Teodore, ramybėje. Lai būna Tau lengva Lietuvos žemelė. Valdininkas.
