turizmasUTENA… Ar yra tekę girdėti, kad Utenos kraštas garsėja turįs per šimtą aštuoniasdešimt ežerų? Tai bene vienintelis miestas Lietuvoje, kuriame tarp gatvių ir namų įsispraudę du ežerai – Dauniškio ir Vyžuonaičio. Vakarais čia pačiomis gražiausiomis spalvomis ir garsais pasidabina miesto puošmena – Dauniškio ežere eantis šokantis, grojantis fontanas.
Keliautojui, svečiui, užsukusiam į Uteną, tikrai vertėtų aplankyti Utenos turizmo informacijos centrą. Buvusioje geležinkelio stotyje jus svetingai pasitiks du žmogeliukai, o pačiame pastate ne tik suvenyrai, bet ir visa infomacija apie patrauklius maršrutus, lankytinas vietas, įdomius žmones ir kt.
Pakalbinkime Utenos rajono merą Alvydą Katiną. Pasak mero, Utena yra pramonės miestas, kuris šiandien itin sparčiai auga. Tai patrauklus miestas, regiono centras, pramonės centras. Mero teigimu, po Nepriklausomybės atkūrimo Utenoje nebankrutavo nei viena įmonė, dar daugiau – įmonės modernizuotos, jos tapo vienais stambiausių darbdavių Utenos regione. Pasak mero, tai geras ženklas besivystančiam miestui. Utenos rajono savivaldybė investavo šimtus milijonų eurų į gyvenimo kokybės kūrimą: į vandentvarką, vandenvalą, atliekų tvarkymo sistemos sukūrimą. Vien kaimuose bei miesteliuose vandentiekio ir nuotekų tinklų tiesimui, gatvių asfaltavimui, šaligatvių sutvarkymui įsisavinta dešimtys milijonų, o Utenoje ir jos prieigose į vandentvarką investuota per 40 mln. eurų.
Utena gali didžiuotis žaliosiomis zonomis – parkais, kurie 2014 m. pripažinti geriausiais parkų tvarkymo pavyzdžiais Europoje ir apdovanoti Europos Komisijos prizu. Miesto vadovas kalba apie strategiją: Utenos miestas privalo tapti regioniniu traukos centru. Miestu, sugebančiu sustabdyti tiek vidinę, tiek ir išorės emigraciją. Štai ir atsakymas, kodėl Utenoje noriai kuriasi smulkusis ir vidutinis verslas, namo grįžta emigravę kraštiečiai. Į klausimą, kodėl Utena yra laimės miestas, meras atsako, kad ne tik Utenos herbe esanti pasaga įpareigoja tokiu būti, tačiau ir didžiulis pačių uteniškių noras bei pasirinkimas. Dar 2013 m. gyventojai vieningai nubalsavo, kad yra patys laimingiausi Lietuvoje. 2013-ieji Utenai tikrai buvo laimingi: Kinijoje vykusiame pasauliniame bendruomeninių konkurse „LivCom Awards“ Utena išplėšė pergalę ir parsivežė namo miesto, kuriame gera gyventi, aukso trofėjų.
Internetinėje svetainėje www.globali.utena.lt skelbiama – Renkuosi Lietuvą, renkuosi Uteną. VšĮ Utenos verslo informacijos centro specialistas Paulius Čyvas sako, kad Utenos rajono savivaldybės parengta Emigracijos, nedarbo mažinimo ir paramos jaunai šeimai 2018–2020 m. programa bei Finansinės paskatos jaunai šeimai aprašas, kuriame numatyta ir finansinė parama jaunoms šeimoms, nuomojančioms būstus arba įsigyjančioms pirmąjį būstą Utenoje, – tai pirmas žingsnis, skatinantis žmonių grįžimą iš emigracijos. Tai, pasak specialisto, kartu ir didelė paskata jaunos šeimoms grįžti ir įsitvirtinti gimtajame mieste. Šiuo metu du svetur gyvenantys uteniškiai tapo ambasadoriais, atstovaujantys Utenai ir populiarinantys savo gimtąjį miestą užsienio šalyse. Ambasadorių skaičius augs: tapti jais pareiškė norą dar penki uteniškiai.
Renovuotame buvusiame kino teatre „Taurapilis“ įkurtas Kūrybinių industrijų centras. Pasak centro adminisratorės Emos Abramovaitės, čia „susitinka“ menas, amatai ir verslas. Puikios erdvės jauniesiems verslininkams pradėti verslus ir kurti darbo vietas. Industrijų centro durys atviros visiems. Čia įrengtos parodų erdvės, modernios konferencijų, koncertų salės, po daugelio metų duris atvėrė kino teatras.
Šiek tiek stabtelkime ir užsukime į kavinę „Vanilinis dangus“. Vizitinė kavinės kortelė –morkų pyragas. Šeimininkės Vaidos Kazlauskaitės – Jankauskienės klausiame, kodėl būtent morkų tortas. Pasirodo, užsakymas pagaminti morkų tortą gautas iš jaunavedžių.
Šiandien Vaida sukasi virtuvėje nuo ryto iki vakaro, mat grįžusi iš emigracijos žinojo – lengva nebus. Klausiame, ne tik kodėl emigravo, bet ir kodėl sugrįžo? Savo istoriją Vaida prisimena su džiaugsmu. Būdama aktyvi studentė tuomet ji ilgai negalvojo, ar pasirinkti gyvenimą Lietuvoje, ar užsienyje. Kaip pati sakė, su vyru Povilu vieni pirmųjų šovė užsienin vedini smalsumo. Septyneri metai Šiaurės Airijoje prabėgo labai greitai. Grįžti ar likti nusprendė mokyklinio amžiaus dukra – ji pareiškė norą mokytis Lietuvoje. Taigi ir tėvams teko apsispręsti, kur grįžti, kur pradėti verslą. Pagrindinis motyvas pasirinkant Uteną buvo tas, kad Utena – patrauklus miestas, turintis pakankamai gyventojų verslui plėtoti, O ko gi daugiau reikia verslo pradžiai?. Pasak Vaidos, gyvenimas Lietuvoje neišgąsdino, tiesa, dirbti daug tenka. Paklausta, ar ji laminga, Vaida tik šypsosi, mat ji laimę supranta kiek kitaip nei įprastai. Jaunai moteriai svarbiausia laimingos kasdienės akimirkos, kurios, matyt, ir sukuria tą laimę.
Atsigėrę kavos pyragais kvepiančiame „Vaniliniame danguje“, keliaukime toliau. Pačiame miesto vidury – Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka. Sienos stiklo, lubos betono. Šis vietinių architektų šedevras projektas buvo apdovanotas kaip vienas geriausiai realizuotų projektų. 2008 m. rekonstruota, šiandien biblioteka lankomiausia kultūros įstaiga Utenoje. Pasak direktorės pavaduotojos Birutos Vaškelienės, kiekvieną dieną čia apsilanko per penkis šimtus lankytojų. Nemokamas internetas, skaitykla, seminarai, vaikų renginiai, projektai ir daugelis kitų dalykų, kurie traukia uteniškius. Šioje bibliotekoje vykdomi tarptautiniai, edukaciniai, kvalifikacijos bei kultūriniai projektai. Į bibliotekos veiklą įtraukiami lopšelių- darželių, mokyklų ugdytiniai. Parodos, spektakliai, popietės, susitikimai, edukacijos čia vyksta kone kasdien.
Šiandien bibliotekoje galima ne tik praleisti laisvalaikį, čia galima mokytis kompiuterinio raštingumo visai nepriklausomai nuo besimokančiojo amžiaus. Šiuolaikinė biblioteka vykdo visą spektrą paslaugų. Bibliotekoje veikia knygų išdavimo – grąžinimo savitarnos įrenginys, o bet kurį norimą leidinį galima užsisakyti per tarpbibliotekinį abonementą. Antrame aukšte įsikūrusioje kompiuterių klasėje galima naudotis internetu nemokamai. Biblotekoje yra įrengta skaitykla bei mokslo ir informacijos zonos. Čia pat galima ieškoti norimų leidinių bibliotekos elektroniniame kataloge bei pasitikrinti el. paštą galima pirmajame aukšte esančioje greitos informacijos zonoje. Vaikai internetu ir kompiuteriais naudotis gali zonoje „Viskas vaikams“. Yra ir muzikinių kompaktinių diskų bei video juostų, CD bei DVD kolekcija. Bibliotekoje veikia bevielis interneto ryšys. Bibliotekininkai visada teikia pagalbą, konsultuoja, pataria visiems, ieškantiems informacijos. O taip pat siūlomos ir kitos paslaugos: kopijavimas, skenavimas, spausdinimas, informacijos įrašymas į kompaktinius diskus, dokumentų įrišimas. Visos paslaugos po dideliu stogu. Pasisvečiavę bibliotekoje, keliaukime toliau…
Prie Utenos kraštotyros muziejaus durų lankytojus pasitinka vyr. fondų saugotoja Bronislava Juknevičienė. Muziejus lankytojus traukia savo istoriniais lobiais: muziejuje – per septyniasdešimt penkis tūkstančius eksponatų. 2015 m. Utenos kraštotyros muziejuje projekto „Muziejų vartai“ lėšomis įrengta ekspozicija „Utenos miesto istorija“ atspindi, kaip Utenos miestas keitėsi ir augo nuo XV amžiaus iki šių dienų. Ekspozicija vaizdžiai jungia dvi miesto dalis – išorinę ir vidinę. Išorė – tai pastatai, aikštės, kultūriniai paminklai, vidinė – miesto dvasia, renginiai, žmonės, jų gyvenimo būdas, užsiėmimai. Ekspozicijoje lankytojai gali liesti, tyrinėti jos elementus, rasti klausimus apie įvairius Utenos istorijos momentus ir atsakymus, įdomius faktus apie mūsų miestą.
Ekspozicijos ašis – išmanusis terminalas, kuris nuolat pildomas naujomis nuotraukomis, tekstais, edukaciniais video filmukais ar žaidimais vaikams. Bronislava Juknevičienė pasakoja, kad apžiūrėjus kiekvieną laikotarpį, užeiti į taip vadinamas kamarėlas ir pamatyti eksponatų – būtina. Kamarėlėse ir sužinai, iš kokių puodelių uteniškiai gėrė, kaip taisė dantis, jose galima pamatyti ir baisųjį stomatologijos aparatą ir net sužinoti, kaip moterys sukdavo plaukus. Traukia lankytojus ir sovietmečio eksponatai – mokyklinės uniformos, šlepetės ir net „sietkelės“.
Utenos kraštotyros muziejus taip pat kviečia apžiūrėti amatų ir verslų, etnografijos ir senosios skulptūros bei archeologijos ekspozicijas. Jei turistas, aplankęs Uteną, nepamatys šventųjų arba garsiosios medinės skulptūros – muziejaus pasididžiavimo, kurio Lietuvoje joks kitas muziejus neturi – bus nepamatęs pusę Utenos. Taip juokauja muziejininkai. Ir turbūt ne veltui juokauja. Juk tokio eksponato niekur daugiau Lietuvoje nepamatysi.
Tad užsukti į muziejų išties verta, o mes dabar keliaukime iš Utenos centro kiek tolėliau. Važiuosime automobiliu.
Netoli, vos keliolika kilometrų nuo Utenos, kelias suka į Juknėnus, į Antano ir Motiejaus Miškinių literatūrinę-etnografinę sodybą.
„Gerasis dieve, atsiųsk Šventąją dvasią, kad ji pašviestų mano protą ir padėtų suprasti visa, ko šiandien mokysiuos“, – tokiais žodžiais prasideda edukacinė programa „Daraktorinė mokykla“.
Rašymas žvakių šviesoje žąsies plunksna, jos dėjimas į pelenus, žirnių kampas nepaklusniesiems, medinės dėžutės ir naginės – visai tai pamatysite ir sužinosite sodyboje. O kur dar renginiai, spektakliai tvarte, poetų pasibūvimai per šv. Antaną biržely. Utenos rajono savivaldybė yra įsteigusi literatūrinę Antano Miškinio premiją. Ji teikiama kasmet per Antanines poetui, kurio kūryboje geriausia atspindėta aukštaitiška dvasia. Per metus šioje sodyboje apsilanko per du tūkstančius lankytojų. Svetinga šeimininkė muziejininkė Rimanta Gaidienė svečiams visada išvirs arbatos, lankytojai turės puikią progą pavaikščioti po trobą, pamatyti Miškinių kambarius ir juose esančius daiktus.
Balta lyg gulbė – Utenos puošmena – Utenos meno mokykla. Kalbiname Giedrių Mazūrą, Utenos meno mokyklos Dailės skyriaus direktoriaus pavaduotoją ugdymui. Pavaduotojas iš karto svečius veda į rūsį. Meno mokyklos dailės skyrius pastatai – senoji pašto stotis, seniausias mūrinis pastatą Utenoje. Anksčiau pašto stotyje apsistodavo keleiviai, buvo keičiami arkliai, atvežamas paštas. Čia yra apsistojęs poetas Antanas Baranauskas, čia lankėsi Onorė de Balzakas, čia buvo užsukęs ir garsus rusų tapytojas Ilja Repinas. Mat senoji Utenos stotis įsikūrusi prie trakto Varšuva – Sankt Peterburgas.
Giedrius Mazūras džiaugiasi, kad buvęs mokyklos direktorius Jonas Pleckevičius yra surinkęs gausią istorinę medžiagą ir apie traktą, ir apie pašto stotį, išleidęs kelias knygas. Patį stoties kompleksą, pasak Giedriaus Mazūro, sudaro trys pastatai: centriniai rūmai ir du flygeliai – arklidės ir ratinė. Mokyklos kieme pamatysime optinį telegrafą semaforą. Kelio, kuris jungė Sankt Peterburgą ir Varšuvą, ilgis siekė 1250 kilometrų, šalia jo buvo nutiesta ir optinio telegrafo linija, pati ilgiausia linija tuo metu pasaulyje. Kiekvienas optinio telegrafo stulpas turėdavo savo prižiūrėtoją, kuris pamatęs, kad kiti stulpai pakeitę pozicijas, pats imdavosi to paties. Griedrius Mazūras visus, į Dailės skyrių atvykusius, supažindina su mokyklos istorija, aprodo rūsius, muziejų, saugyklą, kalėjimą ir būtinai kviečia dalyvauti edukacijose.
Užsukime ir pas Giedrių Mazūrą į namus, į Antalgės kaimą. Griedrius su šeima įsikūręs prosenelių sodyboje, kurioje turi keramikos studiją, veda edukacines pamokas. Vaikštant po keramiko dirbtuves galima pasigrožėti jo keramikos darbų kolekcija, išėjus į kiemą – pamatyti tokių žmonių kaip Andriaus Užkalnio, Žilvino Grigaičio, Jono Valančiūno, Benedikto Vanago ir daugybės kitų garsenybių skulptūras. Giedriaus Mazuro tikslas – paversti savo sodybą traukos centru. Giedrius ne tik lipdo molio kūrinius, čia pat kuriamas šiuolaikinis parkas. Šią vietą puošia net tik skulptūros, bet ir gyvi eksponatai – ožiukai. Keramikas sako, kad gyventi ir kurti kaime yra gera, svarbiausia – turėti savo tikslą ir jo siekti. Tokią svajonę ir turi meninkas Giedrius Mazūras.
Įdomūs žmonės visada traukia ir norisi su jais susipažinti. Tad aplankykime Utenos krašto kūrėją, kalvystės meistrą Alvydą Valiuką. Kiek pasagų nukalęs meistras nė pats nesuskaičiuoja, jo kryžiai lankytojus džiugina įvairiose parodose. Vienas iš kalvio pasididžiavimų – Utenos herbas – pasaga, kabanti Utenos rajono savivaldybės administracijoje, netoli mero Alvydo Katino kabineto.
Meistro sodyboje vyksta edukacinės stovyklos, kuriose vaikai ir jaunimas mokosi kalvystės paslapčių. Kalvis noriai aprodo dirbtuves, vieną po kito rodo savo rankomis nukaltus dirbinius. Ar galima įveikti metalą? – klausiame meistro. Alvydas Valiukas tik šypsosi ir atsako, jog visų pirma, reikia kantrybės. Per daugelį metų tos kantrybės reikėjo labai daug. Rezultatas puikus – yra kur akis paganyti. Kiekvienas užsukęs į sodybą ne tik gali apžiūrėti kalvystės darbus, bet ir pats prie kalvio žaizdro ugnies savo jėgas išbandyti. Mėgsta žmonės meistrą, nes jis puikus pašnekovas, tačiau dar labiau už jį kalba jo darbai: šviestuvai, pasagos, kardai, įvairiausios interjero detalės. Alvydas Valiukas giriasi, kad jo pėdomis seka ne vienas kalvis. Tad drąsiai galime teigti: Utena – ir kalvystės miestas.
Atsisveikinę su kalviu, keliaukime į Leliūnus. Įgyvendinus 2007–2013 m. Latvijos – Lietuvos bendradarbiavimo per sieną projektus LLIII-165 „Kūrybinių industrijų plėtra Latvijos-Lietuvos per sieną regione“ ir „V. Valiusio keramikos muziejaus ir Meno centro infrastruktūros plėtra“, Leliūnuose, šalia Vytauto Valiušio keramikos muziejaus, įkurtas Meno centras.
Pasak centro direktorės Ramunės Pranckevičiūtės, norintis čia ateiti nebūtinai turi būti menininkas, visai ne. Čia susirenka bendraminčiai. Ir ne tik iš Leliūnų, bet ir aplinkinių rajonų. Meno centras – erdvė, kurioje visi gali nevaržomai pasinerti į kūrybos procesą, rankų šiluma šildyti molį ir paversti jį „kūnu“.
Čia laukiami įvairaus amžiaus lankytojai. Antrame pastato aukšte įkurtos gyvenamosios patalpos suteikia galimybę ilgam likti gamtos ir meno apsuptyje. Meno centre sudarytos sąlygos Lietuvos, užsienio kultūros ir meno kūrėjams, suteikiant gyvenamąjį ir kūrybinį plotą, užsiimti kūryba, susipažinti su vietos kultūriniu gyvenimu, bendradarbiauti su kitais kultūros ir meno kūrėjais bei vietos bendruomene. Čia rengiamos edukacinės programos moksleiviams ir suaugusiesiems, organizuojami kultūros ir švietimo renginiai, įgyvendinami kultūrinio bendradarbiavimo projektai, pristatomos nuolatinės bei laikinos ekspozicijos ir parodos.
Na, o kaimynystėje įkurtas populiarusis Vytauto Valiušio keramikos muziejus, vienintelis toks muziejus visame Pabaltijyje. Jo šeimininkas – tituluotas Lietuvos puodžių puodžiumi Vytautas Valiušis. Vaikystėje norėjęs tapti cirko artistu ar muzikantu, bet pasirinko puodžiaus amatą. Šiandien muziejus – Europinio lygio keramikos muziejus. Šiandien čia priskaičiuojama beveik keturi tūkstančiai eksponatų. Pats Vytautas Valiušis sako, kad atvykę lankytojai užsibūna net po kelias valandas. O ir apžiūrėti čia yra ką. Muziejuje eksponuojama daugybė tradicinės taikomosios keramikos dirbinių: puodų, puodynių, puodelių, ąsočių, palivonų, lekų, lauknešėlių, terlių, aguontrynių, didelių dubenų ir dubenėlių, vazų, žvakidžių, indų grietinei atskirti ir kitų įvairiausių formų bei įvairiausios paskirties molinių dirbinių, nužiestų kitados ir šiandien.
Jie surinkti iš skirtingų Lietuvos vietovių, atspindi ir amato raidą, ir meistrų talentus. Yra muziejuje ir dekoratyvinės keramikos dirbinių: molinių švilpynių, skulptūrėlių. Kita dalis ekspozicijos – autoriniai keramikos darbai. Joje ir V. Valiušio žiesti keli šimtai puodų, vazų, vazelių, žvakidžių; ekspoziciją pagyvina paveikslai ir medžio drožiniai puodžiaus darbų tema. Čia pat savitai išdėstyti ir kiti etnografiniai eksponatai. Pavartykime muziejuje antrame aukšte padėtą svečių knygą. Kiek čia įrašų įvairiausiomis kalbomis: gražiausi palinkėjimai, apsilankiusiųjų įspūdžiai, padėkos.Vasarą čia visada sutiksi užsienietį, ne tik kaip turistą. Pirmame aukšte minkomas molis, dekoruojami dirbiniai. Į plenerus renkasi menininkai iš viso pasaulio. Toks ir buvo Vytauto Valiušio noras – keramikos muziejus turi būti gyvas.
Utena – Rytų Aukštaitijos sostinė – vienas seniausių Lietuvos miestų. Pirmą kartą Utena paminėta 1261 metais karaliaus Mindaugo laiške. Kiekvienas turistas, apsilankęs Utenoje, supras, kad Utena įsikūrusi išskirtinai vaizdingoje vietovėje – tarp Dauniškio ir Vyžuonaičio ežerų. O kiek dar čia tų ežerų ežerėlių… tikrai verta pamatyti. Ir visai nesvarbu, kokie metų laikai. Kaimo turizmo sodybos, muziejai, garsių žmonių istorijos, nuostabus gamtovaizdis ir galybė vietų, kur galima gerai praleisti laiką. Atvažiuokite ir įsitikinkite, kad Utena – tikrai laimingų žmonių miestas. Rasa Jasinevičienė, Utenos Turizmo informacijos centro direktorė priduria, jei atvyksite į Uteną, tikrai tapsite laimingesniais.
Redaktorius Neringa Trinkaitė
Šiaulių apskrities televizija