Vieniems prireikė lempučių, sparnų, skėčio ar Super Mario kostiumo. Kitiems – mikrofono, ledinio Šiaulių jūros vandens, daugybės savanorystės naktų ar gebėjimo apšviesti sceną taip, kad pats liktum jos šešėlyje. O viena šviesa Šiaulių bulvare dega jau beveik penkiasdešimt metų – trijų mažų balto marmuro nykštukų pavidalu.
Šiemet „Šiaulių naktys“ ieškojo šviesiausių žmonių ir asmenybių, tačiau vakaro pabaigoje paaiškėjo, kad šviesa šiame mieste turi gerokai daugiau reikšmių, nei telpa viename žodyje.
Iš pradžių viskas atrodė kaip smagus Naktų žaidimas. Jeigu jau eini į festivalį, kuriam tamsa yra beveik privaloma dekoracija, kodėl neatsinešus savo šviesos?
Žmonės atsinešė. Ir ne po vieną lemputę kišenėje
Šiaulių gatvėmis vaikščiojo fėjos ir ateiviai, švietė sparnai, skėčiai, kostiumai, o tarp jų atsirado net žmogus, kuriam iki visiško Super Mario trūko nebent vamzdžio, į kurį būtų galima įšokti. Būtent Julių Gorį, tą vakarą virtusį Super Mario, publika išrinko ryškiausiu vakaro dalyviu.
Greta jo švietė Mindaugas ir Ieva – Žvaigždė ir Mėnulis. Jiems atiteko antroji vieta, tačiau kur kas gražesnis už užimtą vietą yra kitas skaičius – devyni. Tiek metų jie ypatingai ruošiasi „Šiaulių naktims“, sugalvoja, kuo taps šįkart, ir sugrįžta į miestą ne vien pasižiūrėti šventės, bet patys ją kurti.
Aplink juos tą vakarą susidarė visas mažas Naktų pasaulis. Sonata Atstopienė su komanda atkeliavo kaip „Nakties fėjos“ – mažos mergaitės su sparneliais ir mama, Edvinas Ūdra su komanda tapo „Ašmenimis“, o dvynukės Elija ir Milena Mačernytės – šviečiančiais „Azure“ ir „Two Time“ personažais.
Pro šalį galėjo pravažiuoti Justinos Baltulytės su komanda „Paspirtukas iš sodo“, pasirodyti fėja Dora ir burtininke tapusi Gabrielė Baranauskaitė, praslinkti Liepos Gundajevaitės „Skraidantis skėtis“ ar iš kažkur labai toli atskridę Artūras ir Jolanta – Ateiviai. O tarp visų jų švietė ir Arūnė – Šviesiukė.
Čia nebuvo pralaimėjusių
Visi buvo pastebėti, apdovanoti ir išlydėti su rėmėjų dovanomis, nes žmogus galėjo tiesiog ateiti į renginį. Tačiau šitie žmonės ruošėsi. Galvojo, klijavo, konstravo, siuvo, puošė vaikus, įkalbėjo draugus ar šeimą ir galiausiai atsinešė į miestą kažką savo.
Gal vienai nakčiai. Bet būtent iš tokių vienų naktų ir susideda festivalio atmintis. Tik šviesa tą vakarą buvo ne vien ta, kurią galima pamatyti fotografijoje.
Scenoje buvo prisiminti žmonės, kurių darbai „Šiaulių naktims“ ir pačiam miestui šviečia visai kitaip. Tada vienoje istorijoje labai keistai, bet kartu labai šiaulietiškai susitiko eilėraščiai, ledinis vanduo, pelėdžiukas, scenos prožektoriai, savanorių šypsenos ir trys marmuriniai nykštukai.
Roberta Stonkutė šiemet uždegė SLAM – ne lemputėmis, o žodžiais. Zubovų rūmų pievoje vykęs SLAM+ parodė, kiek šviesos gali atsirasti tada, kai žmogus gauna mikrofoną ir kelias minutes būti išgirstas.
Tuo metu treneris Remigijus Daugėla jau daugybę metų renkasi gerokai šaltesnį būdą žadinti šiauliečius. Kai miestas žiemą traukia pirštines ir ieško šilumos, jo žmonės lipa į Šiaulių jūrą. Per tuos metus žiemos maudynės užgrūdino ne vieną šiaulietį, o aplink vieną iš pirmo žvilgsnio beprotišką sumanymą susibūrė bendruomenė.
Šalia jų atsiranda ir visai kitokie darbai. Dariaus Linkevičiaus sukurtas festivalio pelėdžiukas per laiką iš piešinio virto personažu – tuo mažu stilingu Naktų gyventoju, kurį jau atpažįsti net neskaitęs, kas parašyta šalia.
O kai reikia, kad visa tai iš tikrųjų būtų matoma tamsoje, kažkur už scenos dirba Domas Kančiauskas. Apšvietėjo darbas turi šiokią tokią ironiją: kuo geriau jį padarai, tuo mažiau kas galvoja apie žmogų, kuris jį padarė.
Žmonės mato atlikėją, sceną, spalvas ir fotografijose sustabdytą vakarą. Todėl bent šįkart į šviesą buvo išvestas ir tas, kuris paprastai pats ją nukreipia į kitus.
Festivaliai apskritai pilni tokių žmonių
Kol vieni mato renginio pradžią ir pabaigą programoje, savanoriai žino visai kitą laiką. Tą, kuriame yra pasiruošimas, lakstymas, dingę daiktai, paskutinės minutės sprendimai, nuovargis ir valandos, kai kava jau seniai nebepadeda.
Tokiose Naktimis vis dar šypsosi Ieva Biliūnaitė. Už tą plačią šypseną sunkiausiomis festivalio valandomis Naktų mohikanė ir buvo pastebėta šiemet.
Kažkur tame pačiame festivalio šešėlyje daugybę metų sukasi ir Martynas Jevarauskas. Pats ne visada matomas, jo darbai – gerokai labiau.
Tokie žmonės tiesiog ateina, kai jų reikia, padaro tai, ką reikia padaryti, ir kitais metais kažkodėl vėl sugrįžta. Kol vieną dieną supranti, kad be jų pasakodamas festivalio istoriją jau paliktum skylę.
Ir gal todėl visai natūraliai nuo žmonių, kurie su „Šiaulių naktimis“ gyvena metus po metų, vakaro pasakojimas nuėjo iki tų, kurie mieste laukia mūsų jau beveik pusę amžiaus.
Šypsius, Gudrius ir Saulius niekur neskuba
Trys balto marmuro nykštukai Kaštonų alėjoje matė Šiaulius dar tada, kai daugelio šiandieninių Naktų dalyvių šiame pasaulyje nė nebuvo. Skulptorė Birutė Kasperavičienė juos sukūrė apie 1976–1977 metus, puošiant naujai sutvarkytą Šiaulių pėsčiųjų bulvarą.
Nuo tada miestas aplink juos keitėsi daugybę kartų. Keitėsi vitrinos ir grindinys, drabužiai ir muzika, fotoaparatus pakeitė telefonai. Vaikai, kadaise fotografuoti prie nykštukų, užaugo ir šiandien prie jų atsiveda kitus vaikus.
Todėl šiemet, minint jų penkiasdešimtmečio istoriją, apdovanojimas už iki šiol gyvą Birutės Kasperavičienės kūrybos šviesą teko jos šeimai – sūnui Dominykui Kasperavičiui ir anūkei.
Ir tada visas tas iš pirmo žvilgsnio labai margas vakaras susidėliojo…
Super Mario ir trys marmuriniai nykštukai. Žvaigždė ir Mėnulis bei žmogus, žiemą vedantis kitus į ledinį vandenį. Fėjos, Ateiviai ir savanoriai, kuriems po kelių bemiegių parų patiems jau turbūt nebeprošal būtų ant nugaros prisitvirtinti atsarginę bateriją. Skraidantis skėtis, pelėdžiukas, SLAM žodžiai ir žmogus, kuris už scenos jungia tikras lempas.
Atrodo, nieko bendro, o iš tiesų – viskas apie tą patį. Apie norą ne tik ateiti į miestą ir pasiimti tai, ką jis tą vakarą siūlo, bet ir palikti jame truputį savęs.
„Šiaulių naktys“ baigėsi. Lemputės užgeso, kostiumai sugrįžo į spintas, scenos išardytos.
Bet, pasirodo, ne visa šviesa yra išjungiama.
