Poetai soduose ieško gėlynų, žiedų sniego, šerkšno – visa tai jiems teikia džiaugsmo, įkvėpimo, verčia stipriau plakti širdį, pasinerti į spalvų, saulės spindulių žaismo, kvapų ir paukščių čiulbesio kupiną erdvę. Tačiau ne mažiau grožio, nuostabių kvapų, įvairių formų ir skonių visiems ištisus metus dovanoja sode subrandinti vaisiai, daržovės, uogos, prieskoninės žolelės. Sodo vaismedžių ir lysvių branda savo žavesiu nenusileidžia pavasario žydėjimui. Poetė Rita Bijeikytė- Gatautė įkvėpimo ieško kelionėse, Klaipėdos senamiesčio gatvelėse, prie jūros. Tačiau savo tėviškės Joniškėlyje nostalgiją ramina užmiesčio sode.
Darbai užmiesčio sode primena gimtinę
Poetei, Žemaitijos rašytojų bendrijos narei ir aktyvistei jos sode sužydusios alyvos primena jaunystės svajones, šiltų spalvų gėlynai teikia dvasinės energijos, o auginamos ir puoselėjamos daržovės, prieskoninės žolelės primena bendrystę su močiute, mama, kurių jau nebėra. Laistydama, purendama žemelę, matydama, kaip auga rūpestingų rankų puoselėjamos sodo gėrybės, tarsi girdi močiutės patarimus, mamos žodžius, primenančius, kad juodąją žemelę reikia mylėti ir gerbti, jei nori, kad gausiai apdovanotų ir maistu, ir vaistu.
Daržovių mišrainės svetinguose namuose
Poetės namai svetingi. Ji daugybę metų dirbo socialine pedagoge, dabar kaip visuomenininkė dalyvauja edukaciniuose projektuose, dažnai su kultūriniais renginiais vyksta į mažus miestelius, kur taip reikia poetinio žodžio, nešančio dvasios pakylėjimą. Šie namai priglaudė benamį šunį, kuriam teko patirti buvusių šeimininkų ir sutiktų žmonių žiaurumo. Čia namuose ir sode svečiuojasi buvę mokiniai, dukters draugai, aptariami įvykę ir dar organizuojami renginiai. Svečius pasitinka mėtų, melisos, čiobrelių, raudonėlio rozmarino arbatų kvapai. Ponia Rita mėgsta ruošti mišraines. Tai tikrai išradingas kūrybinis darbas. Mišrainėse galima paragauti visko, kuo gali būti turtingi Lietuvos sodai. Agurkų, ridikėlių, cukinijų mišrainės gardinamos sūriu, vietoj majonezo šlakstomos citrinų sultimis ar mišrainei tinkamu aliejumi, mišrainėms su burokėliais tinka obuolių sultys.
Svečių vaikai mėgsta saldžias mišraines: cukinijų kubelius, konservuotus kartu su svarainiais ir geltonosiomis slyvaitėmis su arbūzo ir meliono gabalėliais. Kai sunoksta kriaušės iš jų daromas tikras skanėstas – mišrainė iš kriaušių su varškės kremu. Kelios didelės prinokusios kriaušės supjaustomos šiaudeliais ar kubeliais. Apšlakstomos citrinų sultimis ir paliekamos, kad sultys įsigertų. Tada į šimtą gramų varškės įpilama pora šaukštų saldžios grietinėlės, bruknių, graikinių riešutų ir maišoma iki vientisos masės. Masė užpilama ant kriaušių, patiekalas estetiškai suformuojamas, puošiamas tamsiomis vynuogėmis, riešutais. Sodo gėrybės padeda, kad Advento ar Gavėnios metu stalas būtų nė kiek ne mažiau viliojantis negu kitu laiku.
Patiekalų karalius – virtieniai
Tačiau poetės namuose tarp patiekalų karaliauja virtinukai ( juos poetės šeima vadina gražiai tarmiškai virtieniais). Tai valgis iš tėvų namų, kurį gamindavo poetės mamytė, o vaikai mielai padėdavo. Mamos receptą ji prisiminė, kai pati tapo mama. Daugelyje šeimų nevalgūs vaikai tikra bėda mamoms. Poniai Ritai šią bėdą įveikti padėjo peletrūnas. Kaip ir kiekviena mama ji norėjo, kad dukra ant stalo rastų sveiko maisto: troškintų daržovių, sulčių. Tačiau vaikas protestavo. Netekusi kantrybės motina pataisė prasto valgymo, kartą išvirė kaimiškus virtienius su varške, peletrūnu, lašinukais, svogūniukais (cibuliais) . Dukrai labai patiko, atsirado apetitas valgyti. Dabar kartas nuo karto juos verda ir svečiams. Kuo pagardinti virtienius, toli nereikia ieškoti: sode auga aromatingasis peletrūnas, sėjamos mėtos, krapai, pipirnės ir visokių kitokių prieskoninių žolelių. Kiekvienais metais stengiasi vis įvairesnių pasisodinti.
Virimo ritualas
Poetės mama virtienius ruošdavo su meile, rūpestingai. Tai būdavo tarsi ritualas vertas apdainuoti ar aprašyti novelėje. Anot poetės, mama paruošdavo virtieniams tešlą iš miltų, šilto vandens arba pieno, žiupsnelio druskos , dviejų šaukštų aliejaus. Tešlą minkė ir vaikai: –Suminkę tešlą palikdavome ją pastovėti. 20 minučių. Mes vaikai klausdavome; Su kuo valgysime? Mamytė atsakydavo ,,su dantimis” o babytė patikslindavo, su grietiene” Taip ir vadindavo- grietienė. Rašytoja pasakoja:
– Kol tešla turėdavo pastovėti, darydavome įdarą virtieniams: smulkiai supjaustydavome lašinukų, cibulių ,ir juos apkepdavome, ir supildavome į varškę, pritrupindavome peletrūno ( jei jis būdavo džiovintas ), o jei žalias, tai smulkiai jį supjaustydavome ir suberdavome į įdarą. Įmušdavome kiaušinį. Viską paruošę išmaišydavome.
Iš paruoštos tešlos atgnybdavome gabaliuką ( kad tilptų delne ) suplodavome jį delnuose , kočiodavome ir užpildydavome įdaru Sunkiausias menas būdavo ,virtienius pagaminus , juos dailiai užraityti.
Kai ant virtuvės stalo atsirasdavo daugybė gražiai užraitytų virtinukų, o puode kunkuliuodavo vanduo, prasidėdavo tikras sujudimas:
– Vienas po kito vaikai dedame virti į pasūdytą verdantį vandenį. Virdavo kažkur 20-30 minučių Oi, kokios ilgos buvo tos minutės .Pamaišome būtinai mediniu šaukštu, kad neprikibtų prie puodo dugno .Kai virtieniai iškyla į paviršių, jie būna jau išvirę. ir juos reikia išgriebti kiaurasamčiu. Jei virtienių lieka nesuvalgytų, tai juos apkepame kitą dieną keptuvėje, jie būna dar skanesni nei vakar. Taip skaniai valgome, kad net ausys kruta., o gaspadinei dėkojame žodžiu ar mintyse.
Virtienių receptas
Tešlai: 700 g. miltų, 2 stikl. šilto vandens, 2 š.aliejaus, žiupsnelio druskos.
Įdarui: 400 g. varškės, 1 kiaušinis, lašinukų, svogūnų, džiovinto arba žalio peletrūno, žiupsnelio druskos
Skanaus. Kam namuose yra tekę gaminti ir valgyti sodo lysvėmis kvepiančius virtienius, tas ilgus metus ir palikęs tėvų namus prisimena jų jaukumą, šilumą, tą gerumo dvasioje jausmą, kai tari ar girdi padėkos žodį už meilę, rūpestį, žodžių gražumą, bendravimo su šeima laimę.