Socialinis darbuotojas Michailas Arefjevas šeštus metus dirba su sunkumų patiriančiais paaugliais. Nors jo darbas yra labai nelengvas – tenka susidurti su nesupratimu, pasipriešinimu ar net pasyvia agresija – Michailas savo darbe mato didelę prasmę, nes turi galimybę prisidėti prie jauno žmogaus ugdymo, padėti jam suprasti pasaulį, įveikti sunkumus, nukreipti tiesesniu keliu ir palydėti į suaugusiojo gyvenimą.
Vilniuje veikiančiame Palaimintojo Jurgio Matulaičio socialiniame centre Michailas dirba su jaunesnio amžiaus, 12 – 14 metų paaugliais programoje „Tranzitas“. Taip pat jis koordinuoja ypatingą projektą, kol kas tokį vienintelį Lietuvoje – programą „Mobilus kiemas”, kurioje bendrauja su vaikais Vilniaus Šeškinės mikrorajono kiemuose.
Jaunesniojo amžiaus paauglystė – sudėtingas metas
Dienos grupė „Tranzitas“, kuriai vadovauja socialinis darbuotojas Michailas Arefjevas, yra skirta 12–14 metų paaugliams, susiduriantiems su įvairiais sunkumais šeimoje ar mokykloje. Socialinio darbuotojo tikslas – padėti lengviau išgyventi ankstyvosios paauglystės laikotarpiu kylančius sunkumus, ugdyti jaunuolių socialinius, kasdienio gyvenimo ir mokymosi įgūdžius bei kurti saugią aplinką bendravimui su bendraamžiais.
„Ankstyvoji paauglystė – nelengvas laikas. Tokio amžiaus vaikas jau nebėra vaikas. Jis išgyvena pradinį asmenybės formavimosi etapą, ima domėtis nebevaikiškomis temomis, aktyviai ieškoti savo tapatybės, atsakymo į klausimą: „kas aš esu?“. Tokio amžiaus vaikams dar trūksta savarankiškumo, atsakomybės, neretai jiems kyla bendravimo problemų, konfliktų su aplinka ir savimi. Bandau jiems padėti, pasitelkiu savo žinias, stengiuosi tapti jiems vyresniuoju draugu, patarėju“, – sako Michailas.
Tris dienas per savaitę vykstančiuose susitikimuose paaugliai valgo, mokosi bei kartu leidžia laisvalaikį. Per užsiėmimus Michailas su jais bendrauja neformaliai, interaktyviais metodais siekia gerinti jų socialinius bei mokymosi įgūdžius, nevengia tarpusavio santykių, lytiškumo bei žalingų įpročių temų. Pasak Michailo, užsiėmimų metu labai svarbus atsakomybės ugdymas – paaugliai yra kviečiami prisiimti trumpalaikių ir ilgalaikių atsakomybių, pavyzdžiui, prižiūrėti priemones, tvarkytis arba būti atsakingi už tam tikras laikinas veiklas.
„Stengiuosi padėti jiems augti, prisiimti atsakomybę už save, įsipareigoti. Dienos grupėje leidžiu jiems patiems rinktis ir spręsti, ką norėtų veikti. Pavyzdžiui, jei jie pasirenka drauge žiūrėti filmą, tada skatinu pasiskirstyti kas už ką bus atsakingas: kas išrinks filmą, sujungs aparatūrą, kas po filmo peržiūros viską sutvarkys, kas nueis į parduotuvę ir nupirks traškučių, jei yra noras juos valgyti žiūrint filmą. Taigi, suteikiu jiems pasirinkimo laisvę ir kartu prašau prisiimti atsakomybę“, – apie savo darbo metodus pasakoja Michailas.
Su vaikais jis sako bendraujantis kaip lygus su lygiais, neprimeta jiems savo valios, tačiau moko, rodo pavyzdį, siekia jiems sukurti saugią ir draugišką aplinką.
„Aš esu tas, kuris leidžiu su vaikais laiką, būnu su jais kartu, savo pavyzdžiu juos mokau, stengiuosi, kad mūsų santykis būtų lygiavertis. Esu jiems draugas, kuris gali patarti, palydėti, nukreipti. Žinoma, kartais ir pavadovauju, kai to būtinai reikia. Aš nesu viršesnis. Jei mes dėl ko nors balsuojame, tai mano balsas yra vienas iš visų, jis nėra lemiantis. Vaikams labai svarbu patirti, kad juos girdi, išklauso suaugęs žmogus, kad atsižvelgia į jų nuomonę“, – tokiu būdu Michailas sako skatinantis vaikų pasitikėjimą savimi, taip pat ir suaugusiaisiais.
Projektas „Mobilus kiemas“
Programa „Mobilus kiemas“, kurią koordinuoja Michailas, veikia jau trečią sezoną. Ji yra skirta mobiliems užsiėmimams su vaikais ir paaugliais ne socialinio centro patalpose, bet ten, kur jie leidžia savo laisvalaikį: gatvėje, daugiabučių kiemuose.
„Matulaičio socialinis centras „aptarnauja“, teikia paslaugas trims mikrorajonams: Viršuliškėms, Justiniškėms ir Šeškinei. Iš pradžių norėjome dirbti Viršuliškių kiemuose, bet pamatėme, kad Šeškinėje yra didesnis poreikis, pakankamai daug vaikų, palyginti su kitais rajonais“, – pasakoja Michailas.
Socialinio centro darbuotojų ir savanorių komanda gegužės – rugsėjo mėnesiais keletą kartų per savaitę atvyksta į skirtingus Šeškinės daugiabučių kiemus, kuriuose, naudodami specialią priemonę ant ratų – mobilią lentą su žaidimais ir edukacinėmis užduotimis – bendrauja su vaikais ir paaugliais.
„Šiltuoju metų laiku mes ateiname į kiemus su specialia priemone ant ratų – mobilia lenta, ant kurios yra įvairūs žaidimai ir edukacinės užduotys. Ant pačios lentos galima piešti su kreida. Atsinešame kamuolių, kitų priemonių ir kviečiame vaikus pažaisti, pabendrauti“, – apie „Mobilųjį kiemą“ pasakoja Michailas.
Veiklos tikslas – suteikti vaikams ir paaugliams prasmingą užimtumą, pasiūlyti įdomios veiklos vasaros atostogų metu, sukurti saugią erdvę geriau save pažinti, atrasti savo stipriąsias savybes ir pomėgius, stiprinti pasitikėjimą savimi, bendrauti ir mokytis vieniems iš kitų. Užsiėmimuose gali dalyvauti visi norintys, neprivalu išbūti visą laiką – kiekvienas gali nuspręsti, kiek jis nori dalyvauti.
„Mobilaus kiemo“ klientai yra Šeškinės rajono vaikai ir jų tėvai ar seneliai, jei jie ateina kartu su vaikais, tad iš esmės – visa bendruomenė. „Mes dirbame su visais vaikais, kurie prieina prie mūsų tam tikrame kieme (iš viso yra 3 kiemai). Paslauga yra skirta visiems vaikams be išimties, neskirstant pagal kažkokius kriterijus“, – sako Michailas.
Pasak jo, atvykus į kiemą, nesistengiama įkyriai raginti prisijungti prie žaidimų, kviečiama mandagiai ir visiems suteikiama laisvė rinktis.
„Tiesiog stengiamės būti draugiški, bet neįkyrūs. Jei matome, kad vaikai susidomėję, bet nedrįsta prieiti – patys juos pakalbiname, pakviečiame prieiti arčiau ir pasižiūrėti, išbandyti žaidimus. Būna įvairių atvejų. Vieni vaikai būna drąsūs, žingeidūs, patys prieina ir domisi, bet nemaža dalis yra santūrūs, vengia bendravimo, nėra atviri, nors matome, kad jiems įdomu, kas čia vyksta. Yra ir tokių vaikų ar suaugusiųjų, kurie eidami pro šalį, piktai šnairuoja“, – pasakoja Michailas pridurdamas, kad nugalėti nepasitikėjimą yra sunkiausia, nes reikia įveikti stereotipinį žmonių mąstymą.
Būna nelengvų akimirkų
Nors „Mobilaus kiemo“ paslauga yra skirta paaugliams, į užsiėmimus įtraukiami visi, kas tik nori prisijungti. Michailas neslepia, kad neretai tenka dirbti su socialiai apleistais vaikais, tačiau sudėtingais, problemų turinčiais vaikais socialinis darbuotojas jų nevadina.
„Mes vaikų, su kuriais bendraujame nevadiname „sudėtingais“ ir apskritai jų tokiais nelaikome – vaikai kaip vaikai, kiekvienas vis kitoks. Priimame juos tokius, kokie jie yra, stengiamės rasti bendrą kalbą su visais“, – sako Michailas.
Visgi Michailas neslepia, kad tenka susidurti ir su nemandagiu elgesiu, pasipriešinimu ar net agresija. Tokiais atvejais pasitelkiama kantrybė, profesinės žinios ir patirtis.
„Viename iš kiemų kaskart atvykę sutikdavome grupelę paaugliukų, maždaug 10-11 metų amžiaus. Jie jautėsi to kiemo „šeimininkais“ ir ilgą laiką mūsų santykiai nebuvo patys geriausi: jie dažnai būdavo nepatenkinti, ko mes čia ateiname, šaukdavo, kad išeitume, net prasivardžiuodavo ar priėję provokuodavo – prirašydavo ant lentos keiksmažodžių, nepadorių piešinių ir panašiai. Taip jie tikrindavo mūsų ribas, stebėdavo, kaip mes reaguosime. Kadangi nemoralizavome, jiems nedraudėme ir nesibarėme, o bandėme ieškoti dialogo, ilgainiui mūsų santykis pagerėjo. Nebuvo jis draugiškas, bet galėdavome pasišnekėti jiems rūpimomis temomis, padiskutuoti“, – pasakoja socialinis darbuotojas Michailas Arefjevas.
Jo manymu, minėtas atvejis parodo, koks svarbus yra toks netradicinis socialinis – edukacinis darbas gatvėje, ne įstaigose:
„Ne visus vaikus galima pasiekti tradiciniais darbo metodais. Jie gyvena savo gyvenimus ir tik atėjęs pas juos į tas erdves, kur jie leidžia laisvalaikį, o ne kviesdamas ar versdamas ateiti pas save, tu galbūt gali pasiekti juos, stiprinti ryšį ir dirbti kur kas efektyviau“.
Kaip labai pakeičia vaikų gyvenimus Michailas sako nežinantis, nes tai sunku įvertinti, tačiau tikintis, kad bent nedidele dalimi prisidedantis prie šviesesnės, sėkmingesnės jų ateities.
Socialinio darbuotojo darbas, kaip šeimos gydytojo
Michailas Arefjevas sako niekada nesigailėjęs, kad pasirinko socialinio darbuotojo darbą. Jam net atrodo, kad ši profesija „pasirinko“ jį, ne jis ją. Michailui labai svarbu padėti, būti atrama tiems, kurie negali ar nežino kaip padėti patys sau.
Tiek dienos grupėje „Tranzitas“, tiek ir programoje „Mobilusis kiemas“ Michailas susiduria ne tik su vaikais, bet ir su jų tėvais, kitais artimaisiais. Padėdamas vaikui, socialinis darbuotojas padeda visai šeimai, jei reikia, prisiima tarpininko vaidmenį tarp paauglio ir jo artimųjų.
„Savo darbe matau didelę prasmę. Mane įkvepia maži dalykai: kai džiaugiasi mane pamatę, kai matosi, jog esu reikalingas, laukiamas, kai klausia, kada vėl ateisiu, kai suprantu, kad kažką duodu, nors net pats kartais nežinau ką tiksliai. Džiugina šiltas santykis su jaunuoliais. Norisi tikėti, kad bent šiek tiek sukuriu erdvę kitokioms, teigiamoms patirtims tiems, su kuriais dirbu, o tos patirtys kuria teigiamą pagrindą jų ateities pasirinkimams ir veiksmams, keičia žmones į geresnę pusę. Žodžiu, tikiuosi, kad darau mane supantį pasaulį nors truputį geresnį“, – sako socialinis darbuotojas Michailas.
Pasak jo, socialinio darbuotojo svarba visuomenėje yra didelė, bet dar nepakankamai vertinama.
„Socialinis darbuotojas – tai toks dar vienas “šeimos gydytojas”, kuris „gydo“ ne fizines, bet socialines ligas, kuriomis serga šeima ar atskiras jos narys. „Gydyti“ neretai tenka ne pačius maloniausius atvejus. Turiu mintyje smurto, priklausomybių, nusikalstamumo pasekmes“, – apie savo profesiją sako socialinis darbuotojas Michailas Arefjevas.
Pasak Michailo, socialinio darbuotojo darbe labai svarbu, nors dažnai ir sunku, išlikti pozityviam ir motyvuotam, visada matyti darbo prasmę, būti kantriam, mokėti išlaukti, tikėti tuo, ką darai. Savo profesijos atstovams – socialiniams darbuotojams – Michailas linki nesustoti, per daug „neįsipatoginti“ ir nelikti visą laiką tik ten, kur saugu ir gera, būti žingeidiems, drąsiai priimti iššūkius, bandyti naujus ir vėl atrasti senus dalykus, mokytis bei patirti, geriau pažinti save.
„Jei mes norime, kad mūsų klientai keistųsi, darytų tai, kas jiems nėra įprasta, tobulėtų – tą patį turime daryti ir patys“, – sako Michailas ir drąsina kolegas.
Kartu jis tikisi, kad visuomenė labiau supras socialinio darbuotojo svarbą ir šios profesijos prestižas augs, kad vis daugiau jaunų žmonių pasirinks tapti socialiniais darbuotojais, padėti tiems, kuriems labiausiai reikia pagalbos.
