Tuomet jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus (Lk 24, 45). Tai vienas iš paskutinių prisikėlusio Viešpaties gestų prieš jo žengimą į dangų. Jis apsireiškia susirinkusiems mokiniams, laužo su jais duoną ir atveria jų protus, kad jie suprastų Šventuosius Raštus. Tiems įsibaiminusiems ir nusivylusiems žmonėms jis apreiškia Velykų slėpinio prasmę: būtent, kad pagal amžinąjį Tėvo planą Jėzus turėjo kentėti ir prisikelti iš numirusių, idant paskelbtų atsivertimą ir nuodėmių atleidimą (plg. Lk 24, 26. 46–47). Jis taip pat pažada atsiųsti Šventąją Dvasią, kuri suteiks jiems galybės tapti to išganymo slėpinio liudytojais (plg. Lk 24, 49).
Mūsų tapatybei ypač svarbus ryšys, siejantis Prisikėlusįjį, tikinčiųjų bendruomenę ir Šventąjį Raštą. Jei Viešpats mūsų neįvesdintų, būtų neįmanoma suprasti Šventojo Rašto gelmės. Tačiau teisinga teigti ir atvirkščiai: be Šventojo Rašto Jėzaus ir jo Bažnyčios misijos įvykiai pasaulyje nebūtų suvokiami. Todėl šv. Jeronimas buvo teisus tvirtindamas: „Nepažinti Raštų reiškia nepažinti Kristaus“ (Izaijo knygos komentaras, Prologas: Comm. in Is: PL 24, 17).
2. Bebaigiant Ypatingąjį Gailestingumo jubiliejų pasiūliau „per liturginius metus vieną sekmadienį visą skirti Dievo žodžiui“, kad būtų galima suvokti „neišsemiamus lobius, kylančius iš Dievo nuolatinio dialogo su savo tauta“ (plg. Apašt. laiškas Misericordia et misera, 7). Vieno liturginių metų sekmadienio ypatingas paskyrimas Dievo žodžiui pirmiausia leidžia Bažnyčiai atnaujinti Prisikėlusiojo padarytą gestą, kuris taip pat ir mums atveria jo Žodžio lobyną, kad pasaulyje būtume to neišsemiamo turto skelbėjai“, – rašoma šiame laiške, kurį skelbia Lietuvos Vyskupų Konferencija https://lvk.lcn.lt/naujienos/,370
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
