Pavėlavau į paskutinį autobusą, vežantį į mano gyvenvietę priemiestyje. Oras buvo baisus: šlapdriba, drėgmė ir šaltis skverbėsi iki kaulų. Todėl eiti pėsčiomis devynis kilometrus man pasirodė drąsu. Ėmiau skambinti pažįstamiems. Niekas neatsiliepė. Pagaliau atsiliepė viena bendradarbė. Papasakojau apie mane ištikusią bėdą. Ji paaiškino, kad pasikviesti manęs į svečius negalinti, nes esanti viena namuose, gali kilti įvairių kalbų, bet ji pažadėjo susitarti su kaimyne.
Man buvo nesvarbu su kuo ji susitars, kad tik patekti po stogu, sušilti kojų ir rankų pirštus. Tuoj sėdau į miesto autobusą važiuoti pas savo gelbėtoją. Bendradarbė išvirė karštos arbatos. Gėriau ir laikiau šiltą puodelį abiem rankom. Skaudėjo rankų pirštai. Kai truputį apšilau ji mane palydėjo pas kaimynę. Skambinome į duris ilgokai. Kai moteriškė atidarė duris supratau –kodėl. Mažutė moterėlė atvėrė duris ramstydamasi ant vaikštynės.
Viršutinė torso dalis atrodė,kaip suaugusio žmogaus, o kojos kaip kokių septynerių metų vaiko. Kambaryje buvo ideali tvarka, tik tai, kad čia gyvena žmogus su negale išdavė žmogaus acetono kvapas, sklindantis nuo minkštų baldų. Mano bendradarbė netrukus paliko mus vienus.
Vikriai namų šeimininkėlė pasiekė patalynės lentyną. Su kažkokiu strypu ji ėmė krapštyti žemyn patalynės komplektą. Pasisiūliau padėti, bet ji griežtai atsisakė:
Nereikia užuojautos, tokiems kaip man reikia tik daugiau ir atkakliau mokytis gyventi. Man pasisekė, kad žaizdos gyja, kaip šuniui. Bandžiau išsivirti sriubos ant dujinės viryklės: privažiavau su vaikštyne, pasirėmiau alkūnėmis ant plytelės, nudegiau alkūnes. Va matote žaizdos baigia užsitraukti.
Žaizdos atrodė įspūdingai. Jos rūbai galėjo užsidegti ir ugnis išplisti. Na, bet šį kartą viskas laimingai baigėsi, o kitą kartą? Ji ketino tokiu pat būdu pataisyti man vakarienę, pasiteiravo, ar mėgstu blynus. Man prisipažino, kad esą jai didelis džiaugsmas, kuo nors pasirūpinti. Pasakiau, kad vakarieniavau pas bendradarbę ir atsisakiau vakarienės.
Abu mano nakvynei paruošėme guolį jos svetainėje ant sofos. Antklodė buvo pūkinė, bet ji nešildė, nes šeimininkė atsidariusi langą ilgai rūkė.
Pagaliau ji nuėjo miegoti užsnūdau ir aš. Tik staiga pasigirdo riksmas:
-Tu baisybe, niekše, gašlūne, kad tave Perkūnas trenktų. Linkiu tau be laiko atsidurti morge. Didžiausias džaugsmas būtų ten tave pamatyti. Nekenčiu tavęs. Pakliūtum – nepasigailėčiau, kaip tu nesigaili…
Išsigandau, vos nubudęs, negalėjau suvokti, koks užpuolikas galėjo įsiveržti. Pravėriau duris, pažvelgiau į jos miegamąjį. Nieko nebuvo bute. Tik skeryčiojosi ir šaukė mažoji šeimininkė. Supratau, kad ji rėkauja per miegus. Reikėjo ją pažadinti, bet buvo ir nejauku: aš ją pabūgau išgąsdinti ir nenorėjau nubudusios moters būti neteisingai suprastas.
Todėl paskambinau telefonu bendradarbei. Ji po kelių minučių paskambino į duris. Durys buvo užsklęstos skląsčiu, todėl jas atidariau ir neturėdamas rakto. Mano pagalbininkė ėmė žadinti nelaimingąją moterį. Nubudusi toji gerokai nustebo pamačiusi mus šokinėjančius apie ją. Pasiteiravau, ką ji sapnavo. Atsakė- neprisimenanti.
Supratau, kad jai būtų nesmagu, jei sužinotų, jog per miegus pašalinius žmones priartino prie savo šeimos paslapties.
Laiptinėje pasiteiravau bendradarbės, ar tą varganą moterytę kas nors nuskriaudė.
Ne, atsakė mano pažįstama,- Jos motiną… Išdidi, graži buvo mergina, gerai mokėsi. Išgyveno vos savaitę po dukros gimimo. Niekam nepasakojo, kas atsitiko, šeima nenorėjo garsinti to, kas įvyko, teisėsaugai nesiskundė.
Tik dukra tą užpuolimo vaizdą paveldėjo ir kasnakt kamuojasi, bet nubudusi nieko nepamena.
Mindaugas Jonušas
