Jei tektų į drobę perkelti Lietuvos/Latvijos pasienio miestelį Skuodą, šių metų gegužę švenčiantį 770-ąjį paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose gimtadienį, Petronėlės Guobytės-Liktorienės gyvenimo istorija atspindėtų žmogaus metus, pašvęstus šeimai, namams, dalijimąsi širdies gerumu, be perstojo dūzgiant audimo staklėms.
Kelių šimtmečių miesto trobelės savininkė šių metų gegužės 9-ąją ir pati sulaukė 100-ojo gimtadienio, nes, atrodo, senų medžių prieglobstyje net miesto architektūra su žmogumi kalbasi. Todėl ir džiugu už miestą, už amžiumi brandų žmogų, už valdžios atstovus, atėjusius jo pasveikinti.
Ilgaamžės šaknys – Kuluose
Tarpukario Skuodo krašto kaimo Kulai II gyventojų Guobių, ūkininkavusių 17 ha žemės, šeimoje augo keturios dukterys ir sūnus. Petronėlė keturis skyrius baigė mokykloje, kuri buvo įsikūrusi vietos ūkininko name. Toliau mokytis jai neteko, nes, kaip sako pati, užėjo vokiečiai, rusai. Vyresnė jos sesuo Emilija Smetonos laikais audimo mokėsi Skuode, Šaulių gatvėje esančio šaulių pastato salėje. Dar viena sesuo išsimokė siuvėjos amato, o ji ir dar kita liko į pagalbą tėvams ūkyje.
Pokariu gausiai šeimai teko dangintis į Lenkimus, kur buvo apsistoję prie artimųjų. Guobiai atgal į Kulus sugrįžo 1954-aisiais, o Petronėlė tais metais nutekėjo į Skuodą. Po metų su vyru Boleslovu susilaukė sūnaus Tomo. Vyras buvo nagingas meistras, statybininkas – būtų galėjęs ir nuosavą namą pastatyti, bet jiedu kūrėsi senoje trobelėje, kuriai iš pradžių trūko ir langų, ir durų. Bet ji, iki šiol gražiai tvarkoma, vis dar gyvuoja bei primena miesto istoriją.
Audimas – iš kartos į kartą
Audėja buvo Petronėlės mama, bet bene didžiausia – jos sesuo Emilija Černeckienė, nutekėjusi į Palangą, kur audė audė. Emilijos austu rūbu buvo išpuošti, aprengti Lietuvoje žinomi folkloro kolektyvai – VDU ar Palangos „Bočiai“, „Mėguva“, Klaipėdos „Kuršių ainiai“, Telšių „Čiučiuruks“. Nes toji audėja 1988 m. buvo pelniusi respublikinį „Audėjų audėjos“ titulą, o 1992-aisiais – valstybinę Pauliaus Galaunės premiją. Todėl šalia tokios audėjos ir Petronėlei buvo paspirtis. Kai palangiškė sesuo sužinojo, jog skuodiškė sunkiai dirba pagalbiniame daržininkystės ūkyje, pakvietė įsilieti į Klaipėdos „Dailės“ kombinato šeimą. Jame Petronėlė, pateikdama savo nedidukus audinius, ir pensiją užsidirbo. Anot jos, didžiausią tais laikais. Tačiau čia pat liūdnokai pastebi, jog audimas pamažu ėjo iš mados. Iš pradžių – platūs apjuosimo rankšluosčiai, paskui nebereikalingi tapo ir austiniai užtiesalai. Tiesa, anksčiau liaudies amatams dėmesio būta daugiau. Ji buvo išaudusi ir didelį audeklą rajono tautodailės stendui…
Tai, kad moteris buvo audėja, jos namuose dar akivaizdu: ir sofutės, ir stalai ilgaamžės audeklais nutiesti. Ir anūkė Ilona neslepia, kad iš močiutės audimo paslapčių išmoko. Ant senučiuko namo aukšto savo valandos tebelaukia staklės.
Ir už save, ir už sutuoktinį
Sutuoktinis po savo mamos mirties 1959 m. pasiligojo. Jo širdies sveikatos paieška tęsėsi ne vieną dešimtmetį. Gydytojų pagalbos vykę į Kauną, Vilnių, Klaipėdą. Kaip bitelė namuose besisukanti Petronėlė, sako, iš tuomečio 15-os rublių atlyginimo gebėjusi sutaupyti ir nupirkti televizorių, kad artimui dienos nebūtų tokios niūrios. Kai ji, tautodailininkė, darbus veždavo į Klaipėdą, vyro prižiūrėti ateidavo mama. Jai tokia pagalba talkindavęs ir vyro brolis. Juk, anot posakio, tereikia noro, kad visur suspėtum. Galiausiai vyrui prisidėjo onkologinė liga.
Nuo 1984-ųjų viena likusi moteris save ramino darbu. Spinduliuojanti optimizmu ir gera nuotaika tik puse lūpų prasitaria, jog vis dėlto daug ašarų išliejusi… Visą laiką gyveno tuo, ką pati prie namų ar tvartuke užsiaugino. Juk dar ir prieš keletą metų daržiuke krutėjo. Bet iki pandemijos 2020 metais teko didelis išbandymas operuojant akis, kai uostamiesčio ligoninėje praleido visą mėnesį. O stipresnių akinių dėl karantino jau nebenuvažiavo. Bet „Mūsų žodį“ senolė vis tiek prenumeruoja, saulėtą dieną prie lango dar šį bei tą įžvelgia, kitus straipsnius paprašo, kad perskaitytų. Šiandien džiaugiasi, kad gyvena apgaubta nuolatiniu sūnaus, anūkų, provaikaičių dėmesiu. Į namus ateina pagalbininkė. Anūkėlė Ilona, kurią padėjo užauginti, dabar močiutei – didžiausia pagalba ir paguoda.
Savivaldybės vadovų sveikinimas
Gausiu būreliu gimtadienio dieną Petronėlę aplankė svečiai. Pasveikinęs ir Dievo palaimos linkėdamas, naujai išrinktas meras Stasys Gutautas jubiliatę perjuosė tautine juosta. Mero pavaduotoja Audronė Pitrėnienė neatsistebėjo, kad ji, pažinota moteris, vis dar taip šauniai atrodanti, tad ir toliau linkėjo stiprybės bei labai geros sveikatos. Skuodo rajono savivaldybės administracijos direktorė Levutė Staniuvienė, antrindama prieš tai kalbėjusiems, pasidžiaugė, kad visas miestas ir Šatrijos gatvė gali pelnytai didžiuotis savo ilgaamže. O Socialinės paramos skyriaus vedėja Rasa Noreikienė, į šventinį stalą perduodama specialiai ta proga pagamintą tortą su solidžiu skaičiumi, teiravosi ilgaamžiškumo paslapties.
Kukliame kambarėlyje prie suruoštų vaišių suskambo „Ilgiausių metų!“, o gimtadienio svečiai, tarsi tikri vaikai, dalijosi bendromis patirtimis, kaip jie, panašiai kaip ir Tomas Liktorius, augo, mokomi šeimos vertybių ir darbo.
• Laima SENDRAUSKIENĖ