Šiaulių naktų publika išvydo spektaklį „Susipynusios istorijos ir vingiuoti likimai“, kurį pristatė kūrybinė grupė „Lekuči“.
Tai jautri meditacija apie likimą, karo paliktas žaizdas bei žmogaus gebėjimą išsaugoti ryšį net sunkiausiais laikais.
Scenoje susiliejo judesys, muzika, šviesos ir tylos akimirkos. Virvės, tapusios pagrindiniu simboliu, įgavo daugybę prasmių: kartais jos buvo trapūs tiltai tarp žmonių, kartais – gyvenimo rykštės, o kartais – švelni ranka, teikianti paguodą.
„Kiekviena mūsų istorija yra tarsi mazgas – vienus mes išnarpliojame, kitus nutraukiame. Bet svarbiausia – neprarasti ryšio su savimi ir su kitais,“ – sakė režisierė Maria Koreneva, po pasirodymo dėkojusi žiūrovams už jautrumą ir tylą, kuri skambėjo ne mažiau nei muzika.
Žiūrovai spektaklį sutiko tyliai, bet su dideliu emociniu atgarsiu. Dalis jų po pasirodymo dalijosi mintimis, kad tai buvo ne tik teatras, bet ir terapija, priminusi, kaip arti mūsų yra karo patirtys – Ukrainos, mūsų draugų ir kaimynų istorijos.
Spektaklis paliko stiprų įspūdį Šiauliams – jis ne tik praturtino miesto kultūrinę programą, bet ir tapo kvietimu kalbėtis apie skaudžias, tačiau būtinas temas: netektį, migraciją, žmogaus ryšį su technologijomis ir ateitimi.
„Susipynusios istorijos ir vingiuoti likimai“ dar kartą įrodė, kad teatras gali tapti ne tik pramoga, bet ir gyvu dialogu su visuomene.
