Pietinis tą vakarą buvo toks, kur net oras atrodė pavargęs. Nuo dienos šilumos įkaitę daugiabučiai dar laikė savyje šilumą, o tarp jų blaškėsi vėjas, nešdamas kažkur iš balkonų sklindantį keptų bulvių kvapą, cigarečių dūmus ir televizorių garsus.
Kiemuose dar sėdėjo vyrai su treningais, kažkur kaukė signalizacija, o ant suoliuko prie laiptinės kažkas tyliai leido seną gabalą per telefoną.
Jauns bachuriuks, dar tik pradėjęs pažindintis su rajonu, ėjo lėtai. Toks, kur dar nežino, kuris kiemas kam priklauso, per kurią arką geriau neiti naktį ir prie kurios parduotuvės renkasi rimtesni.
Bet smalsumo turėjo daugiau nei baimės. O pietinyje taip dažniausiai ir būna – jei neisi, nesužinosi.
Jis slinko palei devynaukštį, kai išgirdo keistą triukšmą. Kažkoks draskymasis, šnypštimas, lyg kažkas pyktų ant viso pasaulio. Iš pradžių pagalvojo – katinas užstrigęs. Bet tada viršuj, prie penkto aukšto medžio šakų, kažkas sujudėjo.
– Bleee… kas čia dabar? – tyliai išsprūdo.
Po kelių minučių jau stovėjo keli žmonės. Viena moteris rodė pirštu į medį, kažkas filmavo telefonu, kažkas iš balkonų šaukė patarimus, nors nieks nelabai suprato, ką ten patarinėja.
O tas jauniklis kabėjo žemyn galva, įsikibęs taip kreivai, lyg pats nebesuprastų, kaip ten atsidūrė.
Pasirodo – didžiojo apuoko jauniklis. Ne šiaip pelėda iš pasakų. Tikras, rimtas paukštis. Tik dar mažas. Ir su charakteriu.
Kažkas jau buvo paskambinęs gelbėtojams.
Ir tada pietinis trumpam sustojo.
Atvažiavo Šiaulių priešgaisrinė gelbėjimo valdyba mašina. Su švyturėliais, su visa ta rimta tyla, kuri atsiranda, kai atvažiuoja žmonės, žinantys ką daro.
Bachuriuks stovėjo truputį atokiau, rankas susikišęs į džemperio kišenes, ir žiūrėjo. Gaisrininkai ramiai dėliojo kopėčias, vienas jų švietė prožektoriumi į medį, kitas kažką ramino apačioje susirinkusiems.
O tas apuokiukas dar muistėsi. Lyg specialiai norėtų parodyti, kad jis čia ne šiaip sau.
– Nu šitas tai duos gyvenime vaizdų, – nusijuokė vienas vyras prie laiptinės.
Ir davė.
Pasirodo, prieš tai jis jau buvo spėjęs nuo vieno stogo ant kito nukeliauti. Nuo devynaukščio ant penkiaaukščio. Paskui kažkaip nusprendė, kad medis – gera idėja. Tik nusileidimas gavosi labiau kaip katastrofa nei skrydis.
Kai gaisrininkas pagaliau jį pasiekė, visas kiemas nuščiuvo. Toks trumpas momentas, kai net balkonų rūkaliai pamiršta cigaretę traukt. Atsargiai atkabino, prilaikė, o apačioje kažkas net suplojo.
Bachuriuks tada pirmą kartą pajuto keistą dalyką apie rajoną.
Kad pietinis nėra vien tik apsilupę balkonai, naktiniai rėkimai ar bachūrų chebros prie kiosko. Kartais visas rajonas gali stovėti po vienu medžiu dėl vieno kvailo, užsispyrusio paukščio.
Jauniklį paleido atgal ant stogo. Sakė, vardas jau duotas – Minerva. Nes jei jau spėjo tiek visus panervuot per vieną naktį, kitoks vardas netiktų.
O bachuriuks dar ilgai po to vaikščiojo po rajoną su tuo vaizdu galvoje. Gaisrinės šviesos ant namų sienų. Žmonės balkonuose. Ir tas mažas apuokas, kuris dar nemokėjo normaliai nusileisti, bet jau bandė pažinti pasaulį savaip.
Kažkuo labai priminė patį pietinį. Ir gal truputį – jį patį.
