Mokykliniai metai – tai netrumpas gyvenimo tarpas, kuris prasideda tada, kai pajunti, jog praėjo ankstyvoji vaikystė ir tęsiasi tol, kol pasitinki jaunystę. Čia daug streso, tačiau nemažai ir gražių įspūdžių: pasisekęs kontrolinis darbas, įdomi būrelio veikla, mokyklinė draugystė, svajonės, jaunatviška romantika, šventės, išvykos, pasisekęs gudrus sumanymas nepastebėtam pasinaudoti, slaptu paruoštuku per apklausą raštu. Taigi, jeigu jau tau nuskambėjo mokslo metų pradžios skambutis, jo neįmanoma pamiršti. Jis nors ir nebe tau skirtas, bet kelia mokyklinių metų nostalgiją.
Mokytojams jis primena guvius, drovius, linksmus, sumanius ugdytinius, kurie teikė džiaugsmą, nerimą, daugybę rūpesčių ir net nevilties. Sunkių akimirkų bet kuriam mokytojui netrūksta, bet psichologo ir socialinio pedagogo veikla itin subtili, nes tenka dirbti su vaikais, kurių santykis su pasauliu sudėtingas. Jiems reikia padėti, kad išliktų tvirtais, peržengdami nuoskaudas, nepalūžtų dėl nedarnių santykių tėvų šeimoje ar dėl vienmečių ignoravimo bei patyčių. Tačiau apie šių profesijų žmones viešojoje erdvėje mažai kalbame.
Šis pasakojimas apie asmenybę, paskyrusią savo profesinę, savanorišką veiklą bei kūrybą jaunajai kartai ugdyti.
Daugelį metų psichologė, socialinė pedagogė ir poetė Rita Bijeikytė – Gatautė puoselėjo moksleivišką jaunuolyną: būta medelių ir su spygliukais, bet ji atkakliai stengėsi, kad jie vertintų tiesą, šviesą ir neprarastų vilties. Rodos, pavykdavo išravėti širdies piktžoles, o jos, žiū, ir vėl kalasi. Pedagogė pavargdavo, laukdavo atostogų, bet kasmet rugpjūčio pabaigoje pajusdavo – kaip labai pasiilgo savo nenuoramų ir jaunų idealistų, pasiryžusių tobulinti pasaulį. Pedagogės darbo diena neapsiribojo privalomomis valandomis: reikėjo Klaipėdos laivų statybos ir remonto mokyklos mokiniams padėti rasti tikėjimą, kultūrą, pažinti save, kelti savivertę.
Todėl iš bendrojo lavinimo mokyklos atėjusiems kai kuriems vaikams būtina buvo padėti peržengti nuostatą, suformuotą ten, kur jie mokėsi, kad jie esą niekam negabūs, verti užuojautos, nereikalingi jokiai užklasinei veiklai. Valandos, kurios galėjo būti skirtos poilsiui, namams tirpte tirpo, bet mokytoja pasijusdavo laiminga, matydama džiaugsmu spindinčias mokinių repetuojančių spektaklį ar besiruošiančių šventei, akis. Ji yra parašiusi įdomią inscenizaciją „Akmens prakalbinimas“, kuri skatina susimąstyti apie tai, ar dovanojame vieni kitiems artimo meilę, ar esame tik abejingais akmenimis.
Dabar Mokslo žinių dienos skambutis jos nebekviečia į mokyklą. Bet pedagogė nors ir jos poilsis ir laikas, kurį galėtų leisti, vaikštinėdama po kokį parkelį, plepėdama su bendraamžėmis kaimynėmis yra užtarnautas, ji nenori, kad pamažu, beprasmiškai nyktų per gyvenimą sukauptos žinios, kurios gali būti taip reikalingos kitiems. Savo patirtį, bendravimo su žmonėmis išsiugdytą meną ji skiria visuomeninei veiklai – vadovauja asociacijai Klaipėdos krizių įveikimo centrui. Centras kuria ir įgyvendina projektus, padedančius žmonėms tobulėti, gerinti pasitikėjimą savimi, rasti harmoniją gyvenime, taiko meno terapiją. Nuolatinė kova dėl žmogaus sielos nušvitimo, atsivėrimo grožiui ir gėriui neapsieina be dvasinės įtampos, kurią įveikti padeda literatūrinė kūryba.
Apie savo poeziją R. Bijeikytė – Gatautė teigia:
Kartais žodis prasikala
Kaip gyvybė iš lukšto,
Kaip rugio daigas iš žemės.
Širdis atjaunėja.kai žodis gimsta
Poetės pasaulis platus, tai ir tėviškė; sutikti žmonės; ir Mažosios Lietuvos kaimelio kapinaitės, kur amžinąjį poilsį rado žmonės, kurie kažkada gėrė „kafiją“, gyveno paprastą, kuklų gyvenimą, bet jų širdys puoselėjo gimtąją kalbą (Pasitiko kryžiai);ir Kretingos apylinkių kalvos, pakalnės, šventės, „apsisiautę naujais rūbais šventumo“ ( Šventė Kretingoje); ir „ laiko žiedadulkėm išpuošti prisiminimai (…) “ šokiai kaime iki paryčių, akordeono rauda, kelionių įspūdžiai. Į žmogaus kūrybos genialumo metraščius įtraukti septyni pasaulio stebuklai. Rita Bijeikytė – Gatautė galėtų šį sąrašą papildyti kelionėse matytais Kūrėjo tobulumą liudijančiais stebuklais, vietovėmis, kur žmogus pajunta dvasinį nušvitimą. Tai ir Lenkijoje aplankius Čenstakovos Dievo Motinos koplyčią, eilėraštyje rašoma,, Šventų Kalėdų antrą dieną lenkiuosi prie Dievo Motinos paveikslo, devynis kartus vainikuoto, sidabru, auksu aptaisyto. Kiekvienas kampas, prieangis koplyčioj žmonių atodūsiais yra prisodrintas, plytelės grindinio nušlifuotos įspaustais laiko atvaizdais. Baisiai stipri madona ši! Tikėki ir kitiems sakyki. Ieškoki Jos visa širdim, o Ją suradęs – niekad nepaliki.
Tačiau jos mintys nuolat sukasi apie tai, ar išgirdo mokiniai, jos kartotus padrąsinimus: O, jaunos širdys, žiedeliai Pranciškaus
Tyros ir degančios savo jaunyste.Nebijokite rytdienos, nevengiant pavojų.( Šventė Kretingoje)
Psichologinę pagalbą teikianti pedagogė rūpinasi, jog jaunas žmogus toks trapus:/Kas atsakys/Kas svetima sava/ Ciniška dora. ( Žalia gyvenimo jūra).
Eilėraščiai, juos primenantys smulkiosios prozos kūrinėliai – tai meditacijų ir apmąstymų apie tai, kas jaudina rezultatas. Literatūrinė kūryba nutiesė jai kelią į Žemaitijos rašytojų bendriją. Pedagogė ir poetė aktyviai dalyvauja jos veikloje.
Eidamas padėti kitiems – turi nuolat turtinti savo dvasią. Pedagogės širdyje daug meilės Dievui, įspūdžių, pasisemtų piligriminėse kelionėse. Grožio ir gėrio kūrėjas – mūsų Viešpats.
Pasaulio nuostabiausių vietų lankymas – vienas iš Dievo pažinimo būdų. Pedagogė mėgsta lankyti vietas, kurios suteikia sielai šviesios energijos. Tai atsispindi ir kūryboje. Tai eilėraščiai: ,,Ruduo Žemaičių Kalvarijoj’‘,,Domine miserere’‘,,Kretingai’‘,,Paberžėj’‘,,Baltija’‘ iš rinkinio,, kai susitinkame’‘ Sugrįžus iš Kroatijos, gimė eilėraščiai,,Bangelės nepavysiu’‘ ,,Kopimas į Medjurgorjės kalną’‘,,Atostogos prie Adrijos’ ‘,,Prie Adrijos Makarsko rivjeros’‘ iš poezijos knygos,,Moteris su raudona’‘
Kolegoms Mokslo žinių šventės proga ji siunčia palinkėjimą: Tad neški, Mokytoja, medų į korį
Neški alkį žinių ( Su gimimo diena, mokytoja).
Teksto citatos iš rinkinio: Rita Bijeikytė – Gatautė. Kai susitinkame, Klaipėda, 2014.