Žmogaus gyvenimas be svajonių – dvasiškai skurdi būtis. Kadangi šiuolaikinis žmogus skuba, migruoja paskui darbą, dirba ne aštuonias valandas per parą, o daugiau, jei nori peršokti skurdo ribą, tai ir svajonei reikia impulso. Regiono žmonių svajones skatina tarptautinės ir Lietuvos regionų vystymo programos. 2016 m. LR Vyriausybės programoje akcentuojama, jog numatyta užtikrinti regionų konkurencingumą, aukštą gyvenimo kokybę.
Gyvenimo kokybės pagrindiniai rodikliai – viešojo transporto, medicinos, švietimo paslaugų prieinamumas. Statistika ir situacijos tyrinėjimai rodo, kad tik 14 procentų mažesnių vietovių gyventojų naudojasi kultūros paslaugomis.
Paslaugų plėtrą lemia poreikis, vartotojų skaičius. Mažose gyvenvietėse gyventojų mažėja, jos sensta. Aišku ir infrastruktūra blogėja. Medicinos punktas, vaikų darželis, pradinė mokykla, kultūros centras, biblioteka nebuvo su žiburiu ieškomos paslaugas teikiančios įstaigos. Dabar jų mažėja arba išsakomos nuomonės, kad joms trūksta krūvio ir apskritai jų nereikia. Pripažinimas, kad tinklas turi būti mažinamas – tai ir pripažinimas, kad dabartinė demografinė situacija mažose vietovėse bus toleruojama, pokyčių niekas neplanuoja.
Vyriausybės programai įgyvendinti ar bent pradėti įgyvendinti liko vieneri metai.
Atidėkime į šalį sausus apskaičiavimus ir pabandykime pažvelgti į regionų gyvenimą iš gyventojų pozicijos. Žemės ūkio, miško darbai negali būti idealiai saugūs. Susižeidę – daugelyje vietovių nerasime mediko, kuris suteiktų pirmąją pagalbą. Jei ir yra tam tikrą dieną budinti slaugytoja – kas garantuos, kad būrys širšių ar gyvatė būtinai įgels penktadienį, o ne trečiadienį. Kaimo gyventojui, kaip ir kiekvienam žmogui reikalinga fizioterapija, galimybė pasimatuoti cukrų kraujyje, persitverti žaizdas. Palyginkime tokių paslaugų prieinamumą mieste ir kaime. Ar gali dėl ligos, kad ir laikinai negalintis vairuoti žmogus reguliariai gauti masažo, kitas fizioterapijos procedūras, kai joks viešojo transporto autobusas nepravažiuoja pro vietovę. O, jei ir pravažiuoja, apie kai kurių vežėjų paslaugas –informacija neskelbiama.
Žiemą gyvenviečių keliai valomi taip, kad ne vienas prisimena vaizdingą posakį: „dvi auklės – vaikas be galvos“. Deja, tas pasakymas gali būti ne tik metafora. Maisto produktai, kurių negamina ūkininkas – brangesni negu mieste, nes juos atvež. individualia veikla užsiimantys asmenys. Galima bandyti užsisakyti internetu, bet kas gali apmokyti solidesnio amžiaus žmogų saugiai naudotis internetu? Turite banko kortelę – nepasinaudosite kaime – nėra bankomatų, norite išsiųsti neelektroninį laišką- nėra pašto dėžutės.
Tam, kad vaikai pasiektų geresnių mokymosi rezultatų ,reikia kultūrinės aplinkos, prieinamumo prie edukacinių įstaigų. Jei į turgų nuvažiuoti apsipirkti ar parduoti kokią nors produkciją savivaldybė randa transportą, tai į kultūros renginius, popamokinės veiklos užsiėmimus vaikams tenka vykti kaip išmano arba visai tokių dalykų atsisakyti.
Taigi, jei gamtą mėgstantis naujakurys ketina įsikurti mažoje gyvenvietėje –jis rizikuoja: Netekti darbo, jei yra medikas, kultūros darbuotojas, pedagogas.
Nesusigrąžinti į būstą investuotų lėšų, patirti sunkumų, netekęs darbo, bandydamas įsikurti ten, kur darbo yra. Vaikai gauna blogesnį išsilavinimą.
Tenka ieškoti darbo toli nuo namų. Kelionės į darbą ir atgal trumpina laisvalaikį. Be kokybiško poilsio žmogus tampa dirglus.
Jei esi kultūros darbuotojas, pedagogas sunku susitaupyti lėšų naujam automobiliui, o be automobilio prieinamumas prie paslaugų sudėtingas.
Darbuose susiduriama su ribotu provincialiu mąstymu. Visų grandžių vadybininkai skirsto darbuotojus į favoritus ir ne. Nuo to priklauso reikalavimai, kontrolė, darbui reikalingų priemonių ir informacijos suteikimas.
Visi šie dalykai mažina mažų gyvenviečių patrauklumą naujakuriams. O be naujakurių, jaunų idėjų, iniciatyvų programinės nuostatos liks sau, o realybė sau. Reikia jaunus žmones motyvuoti, kad jie pasiryžtų ateiti ir skirti žinias, entuziazmą uždaram problemų ratui įveikti. Laukti, delsti, uždarinėti tikrai nebegalima. Ne be reikalo Lietuvą pradeda vadinti trijų miestų šalimi.
Mindaugas Jonušas