Sulaukėme pirmojo sniego ir problemų keliuose. Kadangi oro temperatūra svyruoja: dienos metu būna aukštesnė, pliusinė, naktį pašąla, po atodrėkio sniegas gerokai sušąla, sukietėja pasidengia slidžia pluta. Keliuose, kur transporto eismas intensyvus, dar prieš pradedant snigti, jie nupurškiami skysčiu su druska ir iškritęs sniegas nutirpsta.
Tokie keliai valomi, prieš prasidedant automobilių srautams Tačiau kaimo vietovių žmonės maitinami legendomis, kad keliai bus valomi, kai prieis eilė. Žmonės tikisi, kad kalbama apie paros laiką. Niekas nepyktų, jei vietovėje, kur daugiausiai gyvena seni žmonės, mažai skubančiųjų į darbą, kelius pradėtų valyti, ne dar rytui neišaušus, o su šviesa. Tačiau technika užsuka porą kartų per sezoną ir tai geriausiu atveju.
Iš televizijos ekranų sklinda patarimai – niekur neiti iš namų. Tai nelabai įvykdomas patarimas, nes žmogui reikia apsipirkti, prireikia vaistų, odontologo ar kito gydytojo pagalbos, jaunesni stipresni senjorai lanko sunkiai bepavaikščiojančius kaimynus.
Slidžiu keliu, smarkiai rizikuodami, vyksta vaikai tėvų aplankyti, šaltą prakaitą braukia kurjerių tarnybos, pradinių mokyklų mokytojai, socialiniai darbuotojai, remontininkai, greitosios pagalbos paramedikai. Kriterijai, kai vadovaujamasi principu ten reikia, o ten – prašom tikėtis Dievo pagalbos yra skaudinantys, neteisingi ir netoleruotini.
Pagalvokime, ar būtina uždaryti žmones sodybose visam laikotarpiui, kol sninga, sudaryti sąlygas, kad žmogus išėjęs iš namų gautų traumą. Kiekvienais metais dėl blogai tvarkomų slidžių kelių ir kelkraščių traumų pagausėja. Ne išimtis ir šie metai. Tai rodo atsakingų asmenų abejingumą žmonėms, kurių gerove turėtų rūpintis. Traumos, jų gydymas, potrauminė reabilitacija, žmonių žūtis dėl eismo įvykių ar stiprių traumų turi savo kainą ir nėra džiaugsmingų Kalėdų laukimo ženklas.
Lietuvos klimatas susiformavęs prieš tūkstantmečius, greitai nepasikeis , todėl jokia ne naujiena, kad šaltuoju periodu snigs, bus slidu, žmonės patirs nepatogumų. Tik atsakingi asmenys turi lakią vaizduotę ir kasmet laukia stebuklo. Jei tarnybos suformuotos taip, kad negali dirbti, neskriausdamos kaimo vietovių žmogaus, tai bent turėtų kreiptis į visuomenininkus ar padėti susitvarkyti kelkraščius patiems gyventojams. Įsigyti žvyro kelkraščių prie sodybos pabarstymui pensininkui neužtenka lėšų.
Kas mato žvyro dėžes savo gyvenvietėje – tam pasitaikė reta laimė. Kiekviename rajone, kiekvienoje seniūnijoje, kiekvienoje seniūnaitijoje veikia žygeiviai, skautai, gyventojų bendruomenės, yra mokyklų, kurių mokiniai blaškosi, ieškodami visuomenei naudingo darbo. Tai kodėl nepaskatinti jų imtis gerų iniciatyvų. Ūkininkai turi įvairios technikos, bet serga tam tikra sunkia trumparegystės forma – nemato, kas dedasi už jų sodybų ribų. Skautai iš užrašų mokosi kartoti, kad tarnauja artimui ir nebemoka šluotos į rankas paimti, žygeiviai žygiuoja slidžiais ( tiesiogine prasme) keliais.
Sako žiemą dėl spalvų ir judėjimo trūkumo bet kurį gali užklupti depresija. Jos geriausia profilaktikos priemonė geri darbai, fizinis aktyvumas. Tai dėl slidžių kelių uždaryti sodybose senukai linki geros šluotos tiems, kurie sudarinėja fantastiškus grafikus – ir palieka senjorus patirti priverstinio slidinėjimo ir pargriuvimo „malonumus“.
Parengė Mindaugas Jonušas