Priklausomybės didelė bėda visuomenei, jų plitimą reikia kaip įmanoma stabdyti. Tačiau ta kova su blogiu turi būti protinga. Kovojama, neliečiant giluminių dalykų – toji kova iš pradžių panašės į pompastišką kampaniją, o vėliau nuslūgs.
Mažesnis prieinamumas prie alkoholio – gera iniciatyva. Bet, įsteigus specialias parduotuves, priversime senutę, kuri nori apipilti alkoholiu kaštonus ir su tuo skysčiu gydyti sąnarius, stovėti vienoje eilėje su tokia bendruomene, kuri jai sapnuosis košmaruose. Jai reikia visai nedaug skysčio, bet jei neras mažoje taroje, pirks didesnėje ir ko gero likusio skysčio neišpils, o pavaišins kokį kaimyną.
Reklama neturi tokių galių, kad užhipnotizuotų žmogų, jog bėgtų ir nusigertų. Kaime, kur reklamos stendų nėra, apsieinama ir be jos. Todėl reikėtų jausti ribą tarp kovos su žalingais įpročiais ir fobijų.
Jei jau vaizdinis įspūdis toks paveikus, tai vaistinėje kyla pavojus ligoniams, senukams, nes tikrai yra skysčių supiltų į butelius, panašius į šampano butelį.
Vaikiško šampano su animacinių filmų herojų iliustracijomis buteliai, tikrai nepaskatins vaiko paragauti kažko stipresnio, jei šventėje nebus, kalbant akcentuojamas tas panašumas, o gėrimas nurodomas, kaip vyriškumo, šaunumo raiška. Kai tėvai ir vaikai švenčia kartu, o ant stalo tik vaikiškas šampanas – didelės grėsmės nėra. Todėl paaugliai ir buriasi toliau nuo suaugusiųjų akių. O ten devynios bėdos apsilanko.
Tikrosios svaiginimosi priežastys, pakitęs gyvenimo tempas, įtampos, neužtikrintos socialinės garantijos. Tėvai perduoda sukauptą stresą vaikams, mokykloje sunki programa, vidutinių gabumų vaikus žeidžia nuostata, kad, jei jiems sunkiai sekasi teoriniai dalykai – jie tarsi žemesnės rasės mokyklos bendruomenės nariai. Organizuojant karjeros pažinimo renginius, reikėtų numatyti susitikimų su sėkmingai gyvenančiais amato žmonėmis.
Neviltis neaiškios perspektyvos skatina bėgti nuo realybės į apsvaigimą. Nuo streso, nuo karjeros blogų posūkių pasekmių saugo šeima, jos narių tarpusavio pagalba, parama, paguoda. Bet net labiausiai pastoviu atrodantis darbas, subyra, užsidirbti būstui nėra lengva. Taigi, nėra nei kur kurti šeimos, nei už ką. Darbo vietos koncentruojamos didesniuose miestuose, kelionės į darbą ir atgal atima laiko, šeimos svetimėja.
Vadybos supratimas, kaip teisė manipuliuoti kitais žmonėmis sukuria slogią atmosferą darbe, nuotaikos parnešamos namo, pastovi įtampa skatina gyvenimą, ignoruojant visuomenės normas. Po kažkiek laiko sugrįžti į normalų gyvenimą tampa neįmanoma.
Stigmatizuotas mokykloje vaikas negali gražiausiu vasaros laiku ištrūkti ir susigrąžinti pasitikėjimą savimi kitoje bendruomenėje: stovykloje, sporto treniruotėse, iškylose su tėvais, bendro darbo metu tėvų ar senelių ūkyje. Mokslo metų trukmė neatitinka nei mūsų klimato, nei galimybių padirbėti vasarą.
Tėvams tenka derinti atostogas trumpesniu periodu. Lengviau suderinti atostogų datą su bendradarbiais bei vaikų atostogomis, kai pasirinkimo laikas ilgesnis.
Reikėtų mažinti socioinžinerijos mūsų gyvenime, tada ir vaikiško šampano butelis neatrodys didžiulė grėsmė.