Kava yra vienas populiariausių ir ilgiausią istoriją turinčių gėrimų. Bet ar žinojote, kad įvairiuose pasaulio regionuose ne kartą bandyta uždrausti ar apriboti kavos vartojimą? Draudimų sumanytojai tam atrasdavo įvairiausių priežasčių: nuo „šėtoniškos“ kavos kilmės iki kenksmingumo sveikatai. Tačiau daugeliu atveju po tuo slypėjo politinės, ekonominės ar religinės priežastys.
Istorija parodė, jog draudimai ar rinkos apribojimai nesuteikia pozityvių rezultatų, o tik paskatina nelegalią rinką. Galime džiaugtis, jog šiandien pasaulyje nėra šalies, kurioje būtų uždrausta kava. Mes turime galimybę mėgautis rūšine, aukščiausios kokybės CoffeeLoft kava, pažangiais kavos ruošimo būdais. Kava yra tapusi ir viena paklausiausių prekių tarptautinėje rinkoje.
Žvelgiant į praeitį, gali būti sunku patikėti, kaip dažnai kava patekdavo į „juodąjį sąrašą“. Šiame straipsnyje kviečiame panagrinėti įdomiausius kavos draudimų atvejus skirtingose šalyse.
Mekos emyratas ir Osmanų imperija
1511 metais Mekos gubernatorius Khairas Begas uždraudė kavą kaip pavojingą narkotinę medžiagą, skatinančią radikalų mąstymą, priešiškumą valdžiai. Jis teigė, jog kava savo poveikiu lygi vynui, o pavojingus svaigalus draudžia Koranas. Gubernatoriaus įsakymu buvo uždarytos Mekos kavinukės, sudegintos kavos atsargos, esančios parduotuvėse, sandėliuose. Šis draudimas truko kelis mėnesius, kol Egipto sultonas jį panaikino.
Mekai tapus Osmanų imperijos dalimi, 1524 m. dėl neramumų valdžioje vėl buvo uždarytos kavinukės, nors buvo leidžiama vartoti kavą namuose. 1542-aisiais Osmanų imperijos sultonas Suleimanas Didysis įsakė uždrausti ir privatų kavos vartojimą, tačiau įsakymas buvo ignoruojamas paaiškėjus, kad sultonas jį pasirašė suklaidintas vienos teismo darbuotojos.
Maždaug 1570-aisiais religiniams lyderiams pastebėjus, kad miestų kavinukės visuomet pilnos žmonių, o mečetės – pustuštės, Osmanų imperijoje dar kartą buvo uždraustas kavos vartojimas. Žinoma, draudimas neatbaidė gyventojų, o tik paskatino pogrindinę veiklą, todėl kava po kurio laiko buvo įteisinta. Ilgainiui šis gėrimas tapo reikšmingu Osmanų imperijos pajamų šaltiniu, nepaisant to, jog ir XVII amžiuje ne kartą bandyta apriboti kavos vartojimą.
Prūsija
1777 metais Prūsijos karalius Frydrichas II paskelbė dekretą, kuriame įrodinėjo alaus pranašumą prieš kavą, skatindamas Prūsijos gyventojus vietoje rytinio kavos puodelio rinktis alų. Jis teigė, jog alus yra daug sveikesnis gėrimas, negu kava. „Jo Didenybė buvo išaugintas su alumi, kaip ir jo protėviai bei pavaldiniai“, – skelbta dekrete.
Nors karalius kavos prekybos ir vartojimo oficialiai neuždraudė, jis išleido keletą griežtai ribojančių įsakymų. Pirmiausia, kavos gamintojai turėjo gauti vyriausybės licenciją, kad galėtų tęsti savo veiklą. Kaip ir galima tikėtis, beveik visos paraiškos buvo atmetamos. Taip pat Frydrichas II pasamdė maždaug keturis šimtus neįgalių kareivių, kurie dirbo „kavos šnipais“. Jie vaikščiodavo miestų gatvėmis ir, užuodę skrudintos kavos kvapą, tikrindavo, ar dirbama su licencija.
Istorikai atkreipia dėmesį, kad tikroji ribojimų priežastis buvo visai ne menama kavos žala sveikatai. Frydrichas II manė, jog kava trukdo alaus vartojimui šalyje, o didėjantis kavos importas gali sužlugdyti karalystės ekonomiką. Tačiau įsivyravę ribojimai naudos nesuteikė. Atvirkščiai, tik padidino kontrabandos mastus šalyje. Dėl to 1786 m., kada mirė Frydrichas II, dauguma apribojimų buvo panaikinti.
Italija
Šiandien Italija yra viena tų šalių, kurioje kavos vartojimas – neatsiejama kultūros dalis. Tačiau kai XVI amžiuje kava pasiekė Italiją, katalikų dvasininkai pradėjo reikalauti ją uždrausti. Dėl stimuliuojančio poveikio, kavą jie laikė „šėtonišku gėrimu“. Be to, tarp katalikų vyravo nepasitikėjimas iš Artimųjų Rytų atgabenamomis prekėmis, tarp kurių buvo ir kava.
Tuo metu katalikų bažnyčia turėjo didelę galią ir įtaką visoje Europoje, o Italija buvo pagrindinė bažnyčios dvasininkų buveinė. Dėl to kavos atsisakė ne tik dievobaimingi italai – ji buvo uždrausta visoje šalyje.
Tačiau vėliau paaiškėjo, kad popiežius Klemensas VIII yra didelis kavos gerbėjas. Jis teigė, kad šis gėrimas yra labai skanus ir turi būti pakrikštytas. Visuomenėje pasklidus šiam „palaiminimui“, draudimas vartoti kavą buvo panaikintas – kava pradėjo sparčiai populiarėti Italijoje bei kitose Europos šalyse.
Švedija
Į Švediją kava buvo atgabenta XVII a. antrojoje pusėje. Praėjus maždaug šimtui metų, kava itin išpopuliarėjo tarp turtingųjų gyventojų, todėl Švedijos karalius Frederikas I sugalvojo, kaip pasipelnyti iš kavos rinkos. Bandymas buvo nesėkmingas: 1746-aisiais ženkliai padidinus kavos importo mokestį, švedai pradėjo nelegaliai importuoti kavą.
Praėjus dešimtmečiui, 1756 metais naujasis Švedijos karalius Adolfas Frederikas visiškai uždraudė kavos vartojimą. Jis jautė pasibjaurėjimą šiuo gėrimu ir nurodė, kad tie, kas skrudins ar gers kavą, turės sumokėti didelius mokesčius. Nepaisant draudimo, turtingųjų sluoksniuose kava liejosi laisvai, o pogrindinė prekyba kava toliau klestėjo.
1771 m. į valdžią atėjęs Adolfo Frederiko sūnus, karalius Gustavas III taip pat siekė „atpratinti“ visuomenę nuo kavos vartojimo. Jis bijojo, jog švedai, burdamiesi į slaptus kavos gėrimo susitikimus, pradės kurti planus, kaip nuversti monarchiją. Karalius ėmėsi naujos retorikos – pradėjo viešai skelbti, kad kava sukelia sveikatos problemų.
Tam, kad parodytų piliečiams kavos pavojų, Gustavas III suorganizavo mokslinį eksperimentą, kuriame dalyvavo už nužudymą teisiama dvynių pora. Kadangi jie buvo pasmerkti mirties bausmei, karalius pasiūlė juos įkalinti iki gyvos galvos su sąlyga, kad iki gyvenimo galo vienas iš jų kasdien išgers po tris puodelius arbatos, o kitas – tris puodelius kavos.
1792 m. Gustavas III buvo nužudytas, dar nepaaiškėjus eksperimento rezultatams. Ironiška, kad abu tiriamieji pragyveno tyrimus atlikusius mokslininkus, o dvynys, gėręs arbatą, mirė pirmasis, sulaukęs 82 metų. 1820 m. kavos draudimas Švedijoje buvo panaikintas.