Savo ateitį po sportininko karjeros Justinas Kinderis nuosekliai planavo, todėl nutaręs ją baigti neatsidūrė nežinioje. Vis dėlto atsisveikinti su profesionaliuoju sportu buvo nelengva. „Penkiakovei atidaviau 20 metų, tad lengva ir negalėjo būti“, – sako J. Kinderis
Kai pagaliau ištarė „Viskas. Baigiu.“, 34 metų J.Kinderiui tarsi akmuo nuo širdies nusirito. Iki tol buvo ne vienas mėnuo svarstymų, pokalbių su pačiais artimiausiais ir, žinoma, abejonių. Jėgų ir noro judėti J.Kinderis dar turi, tad net paskelbęs apie karjeros pabaigą toliau sportuoja. Dažniausiai bėgioja.
Kada nors, kai turės daugiau laiko, vėl sės ir į balną, nes bendravimas su žirgu – geriausia terapija rūpesčių išvargintai galvai. Nors būtent žirgas – aikštingasis I‘m On Top, kurio vardas, išvertus iš anglų kalbos, reiškia „aš esu viršūnėje“, sutrukdė J.Kinderiui karjerą baigti triukšmingai ir galbūt iš 2020 m. Tokijo olimpinių žaidynių grįžti su medaliu, mat prieš jojimo rungtį lietuvis buvo ketvirtas.
„Bet toks yra penkiakovės sportas, ir jei negali priimti jo taisyklių, geriau net nebandyk šios šakos“, – šypteli J.Kinderis.
Laiko žirgams jam dar stinga, mat buvęs penkiakovininkas jau anksčiau nėrė į sritį, kuriai tikslingai rengėsi ne vienerius metus, – tapo sporto valdininku. Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos generalinis sekretorius dabar dirba net daugiau nei būdamas sportininkas.
„Ta sportininko rutina buvo labai aiški: tiek sportuoji, o tiek ilsiesi. Kai norėdavau atitrūkti, išsijungdavau telefoną, o dabar mano telefonas nuolat skamba ir vakarais, ir savaitgaliais“, – šypteli trejų olimpinių žaidynių dalyvis.
Tačiau darbas jam patinka. J.Kinderis turi ir pakankamai žinių, ir noro šį tą nuveikti dėl penkiakovės, kuriai sportuodamas atidavė du dešimtmečius ir su kuria sieja gražiausius prisiminimus.
– Neslėpėte, kad sprendimas baigti sportininko karjerą buvo sunkus. Ar ilgai apie tai mąstėte? – „Olimpinė panorama“ paklausė J.Kinderio.
– Nenorėjau šio sprendimo padaryti per dieną ar savaitę, kad apsispręsti būtų šiek tiek lengviau. Stengiausi dar pabūti sportininku ir pamėginti suderinti šią karjerą su sporto valdininko pareigomis, kad suprasčiau, kaip bus, kai pasitrauksiu. Nenukirtau šakos vienu mostu. Dariau tai palengva ir, manau, visai neblogai sekėsi. Dabar turiu kitos veiklos ir nėra kada liūdėti ar gyventi prisiminimais.
Prieš galutinai apsispręsdamas su daug kuo tariausi – su žmona, mama, federacijos atstovais, draugais. Dėliojau pliusus ir minusus. Bet sprendimas buvo mano vieno. Žmona Rena iki paskutinės minutės nežinojo, kaip pasielgsiu.
– Kiek intensyvūs jums buvo pastarieji metai po Tokijo olimpinių žaidynių?
– Šios žaidynės man buvo jau trečiosios, tad žinojau, kad po jų du tris mėnesius mažiau sportuosiu. Tačiau bėgimas ir apskritai aktyvus laisvalaikis yra mano gyvenimo būdas. Bet krūvis sumažėjo.
Kita vertus, esu tokios sportinės formos, kad per mėnesį kitą nesunkiai galėčiau pasirengti net Pasaulio taurės etapui. Juolab kad kūnas didžiąją gyvenimo dalį buvo treniruojamas.
Tačiau turėjau galimybę siekti sportininko karjeros, o dabar gavau kitą – tapti sporto valdininku.
– Ar pastaruoju metu daug sportuojate?
– Bent penkis šešis kartus per savaitę. Dažniausiai bėgioju, nes bėgimui daug nereikia: tik batelių ir sportinio kostiumo. Baseiną, šaudyklą ar fechtavimosi salę rasti sudėtingiau.
Turiu ir su bėgimu susijusių tradicijų. Jau kelerius metus su draugais – buvusiais baidarininkais Andžejumi Radzevičiumi ir Arnu Juoniu – šeštadieniais anksti ryte bėgame 7 arba 11 km ratą prie Žaliųjų ežerų, o tada lendame į vandenį. Kai labai šalta, bent sekundei ar kelioms. Po to gurkšnojame arbatą ir kalbamės, nes per darbo savaitę vieni kitiems nelabai turime laiko.
Kai susitvarkysiu su federacijos reikalais, apsidėliosiu darbus, galbūt vėl jodinėsiu. Tai – užsiėmimas, kuris pravalo galvą. Su žirgu turi būti natūralus, be jokių pykčių, blogų įsitikinimų ar įpročių. Kad ir koks pavargęs būdavau, kad ir kokios prastos nuotaikos, iš jojimo treniruočių visada išeidavau su šypsena.
Būtent tai ir noriu prisiminti, o ne įvykius, per kuriuos dėl aikštingo žirgo varžybose praradau aukštą poziciją. Penkiakovėje turi susitaikyti su žaidimo taisyklėmis, nes jojimas yra nenuspėjamas.
Ir ne tiek kaltas žirgas ar tu pats, kiek aplinkybės, kurios tiesiog taip susiklosto. Nesu nusivylęs žirgais – su jais sieju gražius prisiminimus. Ne veltui sakoma, kad žirgai gydo. Yra įvairių reabilitacijos užsiėmimų su žirgais, pavyzdžiui, vaikams su negalia.
– Tačiau po 2024 m. Paryžiaus olimpinių žaidynių penkiakovė greičiausiai keisis – jau patvirtinta, kad jojimą pakeis kliūtinis bėgimas. Ar ši sporto šaka dėl to nepraras savo žavesio?
– Dar nežinome, kaip tiksliai viskas atrodys, kai nebeliks jojimo. Žinoma, 20 metų dalyvavus penkiakovėje, kurioje buvo jojimo rungtis, yra šiek tiek nusivylimo, kad jos neliks.
Kita vertus, svarbu žvelgti plačiau. Buvo vis daugiau kalbų, kad jei penkiakovė nesikeis, ji bus išbraukta iš olimpinių žaidynių programos. Tada ši sporto šaka apskritai taptų neįdomi ir, matyt, mes patys greitai išsiskirstytume. Tad tenka ką nors aukoti, kad taip nenutiktų.
Be to, jei neliks jojimo rungties, gal ir mes Lietuvoje įstengtume organizuoti aukščiausio rango varžybas, nes finansiškai tai nebūtų taip skausminga. Tad permainose įžvelgiu ir nemažai pranašumų.
– Kaip apskritai atsidūrėte penkiakovėje?
– Panevėžyje treniravausi plaukimą pas buvusią Dano Rapšio trenerę Iną Paipelienę, tada dar Šimeliūnaitę. Plaukiau laisvuoju stiliumi 50 ir 100 metrų. Buvau darbininkas, bet gabumų plaukimui neturėjau. Trenerė matė, kad esu darbštus, bet vadinamojo plūdumo, lankstumo ir vandens jausmo kaip nebuvo, taip ir neatsirado per 20 metų.
Tokius neblogus, bet ne pačius geriausius plaukikus iki šiol stebi penkiakovės atstovai. Jurijus Moskvičiovas pakvietė mane į Vilnių atlikti testo. Paskutinę dieną bėgau du kilometrus. Tada, matyt, J.Moskvičiovą ir papirkau. Be bėgimo treniruočių tuo metu buvau greitesnis už nemažai bendraamžių bėgikų. Tai rodė, kad bėgimui turiu šiokį tokį talentą.
Taip 2002 m. rudenį persikėliau į Vilnių, į tuometį Lietuvos olimpinį sporto centrą.
Nelabai žinojau, kur einu. Penkiakovė man buvo naujovė. Bet viliojo galimybės, kad galiu ko nors pasiekti sportuodamas. Be to, žavėjo Vilnius, nes čia galėjau siekti geresnės karjeros, studijuoti.
Andrejus Zadneprovskis ir Edvinas Krungolcas jau buvo laimėję svarbių medalių, o juos treniravo J.Moskvičiovas, tad jaučiausi užtikrintas.
Vėliau, kai jau dirbau su A.Zadneprovskiu, bandydamas mane motyvuoti itin sunkiais momentais jis sakydavo: „Justai, tai bus gražiausi tavo atsiminimai, tad bandyk pasinaudoti galimybe ir atiduok save šimtu procentų.“ Bet mano karjeros kelias buvo sudėtingas.
– Kodėl?
– Ko nors pasiekiau vėlai – nei jaunių, nei jaunimo varžybose nebuvo labai aukštų rezultatų. Aukštesnes vietas pradėjau iškovoti tik jau būdamas studentas.
Nuolat teko kovoti su iššūkiais – keisti trenerius, ryti kartėlį per olimpines žaidynes, susitaikyti su prastėjančiais rezultatais, vėl ieškoti savęs.
Tas kelias nebuvo klotas rožėmis, medaliais ir stabiliais rezultatais. Reikėjo ieškoti supratimo ir savyje, ir aplinkoje, ir treneriuose. Per treniruotes irgi visko pasitaikydavo – nesu tas, kuris kartą pamatęs gali tai pakartoti. Man reikia įdėti daugiau darbo nei kitiems, kad pavyktų.
– Kas suteikė daugiausia motyvacijos sunkiausiais momentais?
– Skirtingais etapais motyvatoriai buvo skirtingi. Iš pradžių tikslas buvo sportuoti ir užimti kuo aukštesnes vietas, tada – įstoti į universitetą ir susikurti kuo didesnį užnugarį sporte.
Kai ėmiau pasiekti aukštesnių rezultatų, pradėjau galvoti ir apie medalius. Didelis stimulas dar daugiau dirbti buvo noras patekti į olimpines žaidynes. Prisimenu, kaip norėjau patekti į 2012-ųjų Londono žaidynes. Kai patekau ten, norėjau kuo aukštesnės vietos.
Kai 2013 m. tapau pasaulio čempionu, ieškojau motyvacijos neužmigti ant laurų. Tada buvo svarbu įrodyti, kad tas laimėjimas nėra atsitiktinumas. Kitais metais pasaulio čempionate buvau septintas. Ne taip gerai, kaip norėjau ir tikėjausi, bet, žinant mūsų sporto specifiką, irgi nebuvo didelis nuosmukis.
Per 2016 m. Rio de Žaneiro olimpines žaidynes irgi maniau, kad galiu gerai pasirodyti, nes tai – varžybos kas ketverius metus ir per jas turi maksimaliai pasistengti. Kai Rio nepavyko, išvykau į Pietų Korėją. Ten turėjau daug laiko su savimi. Sportavau vienas, tad vyko natūralus išsivalymas nuo įpročių, dienotvarkių. Grįžau su naujomis jėgomis, nauju nusiteikimu. Ir 2017 m. pasaulio čempionate buvau trečias.
Po to vėl kilo noras patekti į 2020 m. Tokijo olimpines žaidynes. Kelialapį į jas gavau, kaip ir planavau – per Europos čempionatą, tad nereikėjo rinkti reitingo taškų kaip į Londoną ar Rio, galėjau susitelkti rengdamasis tik žaidynėms. Manau, kad Tokijuje man neblogai pavyko parodyti, kiek priklauso nuo manęs. Bet ne viskas tik nuo manęs priklauso, reikia šiek tiek ir Fortūnos.
Tokijo žaidynės buvo ir skaudžios, ir smagios. Rengiausi būtent joms, man, kaip sportininkui, buvo didelis laimėjimas, kad susitvarkiau su savimi, savo emocijomis. Iki jojimo viską padariau, galima sakyti, be priekaištų. Tai parodo mano brandą – rengiausi žaidynėms taip, kaip man atrodė, o ne standartiškai kaip visi per ilgas nuobodžias treniruočių stovyklas. Dėl savo veiksmų pats prisiėmiau atsakomybę, nes žinojau, kad konkrečią dieną turiu parodyti rezultatą, o jo siekdamas neprivalau nuplaukti ar nubėgti kažkiek kilometrų.
Tas tikėjimas savimi ir darymas, kaip aš įsivaizduoju, mane motyvavo ir Tokijuje jaučiausi gana gerai. Tik ne visiems lemta būti čempionais ar prizininkais. Dėl to skaudu ir aš tai atsiminsiu.
Bet gyvenimas tęsiasi. Juolab kad turiu ką veikti, o jei kas neprimena, neprabundu ryte ir negraužiu savęs, kad Tokijuje įvyko taip, o ne kitaip. Dabar mano motyvacija – susidėlioti savo gyvenimo tikslus ir negyventi praeitimi.
– O kas, be žurnalistų, dar primena Tokijuje sudužusią svajonę kovoti dėl olimpinio medalio?
– Atsitiktiniai žmonės, kurie dar neturėjo progos su manimi apie tai pasikalbėti. Jie supranta, kad tai – man nemaloni tema, bet ne pirmu, ne antru, o kokiu penktu sakiniu vis tiek ją paliečia.
– Bet išlieka apmaudas, kad medalis išslydo ne dėl jūsų pasirengimo stygiaus, o dėl aikštingo žirgo?
– Išlieka. Vis dėlto žinau penkiakovės žaidimo taisykles ir suprantu, kad šiame sporte tai bet kada gali nutikti. Jei nesi pasirengęs tokiems dideliems rezultatų skirtumams po kiekvienos rungties, geriau penkiakovės nesportuoti. Per 20 metų po jojimo buvo rezultatų ir į vieną, ir į kitą pusę.
Bet penkiakovei keičiantis kuo toliau, tuo labiau pamiršime tuos žirgus ir nebekalbėsime apie tai.
– Savo ateitį po sportininko karjeros planavote iš anksto – Mykolo Romerio universitete baigėte teisės ir valdymo bakalauro bei sporto industrijų vadybos magistro studijas. Pietų Korėjoje baigėte sporto industrijos programą olimpiečiams – dirbote 2018 m. Pjongčango ir 2022 m. Pekino olimpinėse žiemos žaidynėse. Esate laimingas dėl to, ką dabar veikiate?
– Nebuvo taip, kad laukiau karjeros pabaigos ir nežinojau, ką rytoj darysiu. Norėjau likti arti sporto. Man patinka renginiai, patinka jausti varžybų dvasią. Per varžybas ir dabar gaunu tiek pat adrenalino, kaip pats būdamas sportininkas.
Kai stebiu jaunus sportininkus per varžybas, susimąstau, ką pats dar nuveikčiau. Dar norėtųsi pakovoti aukščiausio lygio varžybose, save patikrinti.
Bet ir dabar turiu daug darbo. Reikia viską suderinti ir su sportininkais, ir su treneriais – visi yra skirtingi, visi nori savaip. Aš tai priimu kaip iššūkį ir stengiuosi ne savo interesus ginti, bet būti lankstus ir suprasti kiekvieną.
Justino Kinderio karjera
2020 m. Tokijo olimpinės žaidynės –18 vieta (asmeninės).
2016 m. Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės – 34 vieta (asmeninės).
2012 m. Londono olimpinės žaidynės – 8 vieta (asmeninės).
2017 m. pasaulio čempionatas – 3 vieta (asmeninės).
2014 m. pasaulio čempionatas – 1 vieta (mišri estafetė).
2014 m. Europos čempionatas – 1 vieta (mišri estafetė).
2013 m. pasaulio čempionatas – 1 vieta (asmeninės).
2013 m. Europos čempionatas – 3 vieta (mišri estafetė).
2012 m. Europos čempionatas – 2 vieta (mišri estafetė).
2010 m. pasaulio čempionatas – 1 vieta (komandinės), 3 vieta (asmeninės).
2010 m. Europos čempionatas – 3 vieta (estafetė), 3 vieta (komandinės).
2009 m. pasaulio čempionatas – 3 vieta (komandinės).
2009 m. Europos čempionatas – 1 vieta (estafetė), 1 vieta (komandinės).
2008 m. pasaulio čempionatas – 2 vieta (estafetė).
2007 m. Europos čempionatas – 2 vieta (estafetė).
