„Šioje fotografijoje 1973 m. Šiaulių senajame parke nusifotografavau aš su savo klasiokais. Susitikome po mokslų baigimo praėjus keliems metams. Prie teniso kortų buvo vasaros estrada, padėjau fotoaparatą „Zenit“ ant žemės, nustačiau automatinį užrakto paleidimą su užlaikymu ir įsiamžinome. Kadras sukomponuotas sąmoningai ir apgalvotai, kad tilptų užrašas ant estrados, sveikinantis su 28-uoju taikos pavasariu. Kadangi objektyvas nebuvo plataus kampo, teko fotoaparatą šiek tiek pakelti parėmus.
Sunku pasakyti, kur dabar yra šioje fotografijoje užfiksuoti mano klasiokai, ar jie iš viso dar gyvi, ką veikia ir ką galvoja. Tačiau žvelgiant iš tų laikų perspektyvos – ką reiškia „taikos pavasaris“? Tai laikas po Antrojo pasaulinio karo, palikusio didžiulius randus žmonių sąmonėje, šalies istorijoje. Juk po karo Lietuva liko okupuota, kažką sušaudė, kažką išvežė į Sibirą, taika tokia sąlyginė atrodo…“ – apie 1973 m. fotografiją „Paskutinis susitikimas“ savo prisiminimuose pasakoja Fotografas Aleksandras Ostašenkovas.
Regioninė dainų šventė Šiauliuose įprasmins šimtmečio tradicijas
Daugiau panašių istorijų galite rasti tinklalapyje „Mano ir mūsų istorija“. Šis tinklalapis skirtas Lietuvos žmonių prisiminimams ir istorijoms kaupti bei dalintis. Čia galite rasti įvairių laikotarpių asmenines istorijas, kurios atskleidžia šalies istorinius įvykius ir kasdienį gyvenimą per paprastų žmonių patirtis.
Tinklalapis suteikia galimybę ne tik skaityti kitų pasakojimus, bet ir pasidalinti savo prisiminimais, taip prisidedant prie kolektyvinės atminties išsaugojimo. „Mano ir mūsų istorija“ siekia sujungti skirtingas kartas ir suteikti erdvę istorijai, kurią kuria ir pasakoja patys žmonės.
